Išskirtinis Europos audito rūmų narės Rasos Budbergytės interviu: Kodėl ES lėšas turi grąžinti ne vagys, o visi piliečiai

Vakar Europos audito rūmų narė R. Budbergytė davė išskirtinį interviu „Respublikai“.

- Ar labai prastai atrodo Lietuvos situacija žvelgiant iš Europos audito rūmų, kurie nuolat tiria, kaip panaudojami ES biudžeto pinigai?

- Europos audito rūmai, audituodami ES biudžeto vykdymą, nepasisako apie atskiras Bendrijos šalis nares, jos į mūsų metinę ataskaitą patenka tik radus tipinių pavyzdžių, iliustruojančių pasikartojančias klaidas.

Man dirbant Europos audito rūmuose Lietuva dar nėra patekusi į tokias ataskaitas. Tai rodo, kad mūsų šalyje nėra nieko blogiau nei kitose ES valstybėse, bet ES lėšų panaudojimo klaidos yra padaromos kone visose šalyse. Lietuva - ne išimtis, bet mes tikrai nepasižymime ypač ydingomis, nerimą keliančiomis klaidomis.

Tačiau mūsų valstybė yra audituojama sąlygiškai mažai, nes ir Europos pinigų srautai yra gana maži, palyginti su didžiosiomis valstybėmis. Be to, visi mokėjimai, projektai, kuriuos testuoja Europos audito rūmai, krinta atsitiktinės atrankos būdu. Mūsų vienintelis mato vienetas yra pinigas.

- Ką Europos audito rūmai jau tikrino Lietuvoje ir kokių pažeidimų nustatė?

- Mano kuruojamose - kaimo plėtros, žuvininkystės, aplinkos ir sveikatos - srityse 2011 metais panaudojant ES biudžeto lėšas visoje Bendrijoje buvo nustatytas gana aukštas klaidų lygis, kuris siekė 7,7 proc., kai bendras klaidų lygis yra 3,9 proc., o jis rodo, kad apie 5 mlrd. eurų (apie 17 mlrd. litų) buvo panaudoti netinkamai.

Kaimo plėtros sritis yra susijusi su įvairiais investiciniais projektais, o kadangi jiems įprastai taikoma labai daug įvairių taisyklių, tai ir klaidų padaroma atitinkamai daug.

Kaimo plėtros srityje Lietuvoje 2011 metais buvo atsitiktinai atrinkti penki mokėjimai, o trijuose iš testuotų nustatyti trūkumai. Tačiau visos šios klaidelės nebuvo labai reikšmingos. Pavyzdžiui, siekdamas ES paramos kaimo plėtrai, ūkininkas įsipareigoja saugoti gamtą ir už tam skirtas lėšas įgyvendinti tam tikras aplinkosaugos priemones. Auditoriai nustatė, kad už gamtai skirtas lėšas ES paramos gavėjas nieko tai gamtai nėra sukūręs.

Tikrindami ES lėšų panaudojimą pagal priemonę, skirtą žemės ūkio valdų modernizavimui, Europos audito rūmai nustatė, kad Lietuvos nacionalinė mokėjimo agentūra turėjo tam tikrų procedūrinių trūkumų savo taisyklėse, kurie leido aplaidžiai elgtis su išlaidų pagrįstumo tikrinimu. Po mūsų išvadų trūkumai taisyklėse buvo pašalinti.

Trečiuoju atveju tikrinome, kaip buvo rekonstruotas vienos Lietuvos seniūnijos pastatas, ir nustatėme, kad buvo pirkti papildomi darbai, kurių kaina 30 proc. viršijo leistiną neskelbiant viešųjų pirkimo konkurso.

Europos audito rūmų auditoriai lankydamiesi Lietuvoje testavo ir šešis atsitiktinius projektus iš regioninės politikos, transporto ir energetikos sričių. Trūkumų rasta dviejuose projektuose, kurių vienas yra ganėtinai žinomas ir Lietuvoje.

Tai bendrovės „Vilniaus vandenys“ vykdyta dumblo valymo įrenginių statyba. Auditoriai nustatė, kad beveik visa Europos Komisijai deklaruota šio projekto išlaidų suma - 30 mln. litų - kaip neteisėta, nes buvo nustatyti rimti viešųjų pirkimų vykdymo pažeidimai, susiję su konkurencijos ribojimu.

Perkančioji organizacija nepagrįstai taikė derybų procedūras neskelbiant skelbimų apie pirkimą. Tuo pagrindu EK planuoja iš Lietuvos susigrąžinti apie 25 proc. savo paramos, tai turėtų sudaryti apie 8 mln. litų. Man atrodo, kad panaši sankcija Lietuvai jau yra taikyta už to paties projekto kitą dalį.

- Kodėl pinigus turi grąžinti mūsų mokesčių mokėtojai, o ne konkretūs kaltieji asmenys, kuriuos reikėtų pripažinti kaltais padarius milijoninius nuostolius ir šias lėšas tiesiog išieškoti?

- Taip ir turėtų būti, nes konkretus, privatus ES paramos gavėjas ir privalėtų kompensuoti nuostolius.

Bet šiuo atveju mes turime bendrovę „Vilniaus vandenis“, tad esami Lietuvos įstatymai neįpareigojo jos vadovų už nuostolius atsakyti asmeniškai arba yra tokios sudėtingos procedūros, kad įrodyti tyčinę kaltę viešuosiuose pirkimuose labai sunku.

Juo labiau kad ir Ūkio ministerija, ir Viešųjų pirkimų tarnyba gana dažnai leido taikyti neskelbiamų derybų procedūras, dėl ko vėliau teko ilgai ginčytis su EK dėl sankcijų mūsų valstybei. Tačiau ginčai nepadėjo, EK vis tiek pripažino, kad Lietuva nėra teisi, o neskelbiamų derybų procedūras galima taikyti tik itin retais, išskirtiniais atvejais. EK laikosi nuomonės, kad tokios procedūros, kai slaptai deramasi su vienu paslaugos teikėju, padeda numušti kainą labai nežymiai, o tai reiškia, kad Bendrijos piliečių pinigai eikvojami neefektyviai.

Mano nuomone, tik realią bausmę patyręs asmuo turi galimybių pagaliau suprasti, kad aplaidžiai ar net nusikalstamai elgtis su viešaisiais pinigais negalima. Konkretaus kaltininko paieška yra būtina, bet ar tuo išties užsiima Lietuvos teisėsaugos institucijos - jau kitas klausimas. Blogai ir tai, kad į ES paramą mūsų šalyje žiūrima tarsi į niekieno pinigus, o taip nėra - Bendrijos skiriamos lėšos yra kiekvieno piliečio, mokesčių mokėtojo pinigai.

Žvelgiant iš kitos pusės, aš suprantu, kad konkretų kaltininką kartais gali būti labai sunku įvardyti ir dėl itin didelio bei painaus ES teisyno, susipynusio su tokiais pat painiais politiniais aspektais milžiniškos biurokratijos, kuri kartais net trukdo išsiaiškinti, ar kaltas yra asmuo, ar tam tikras piktnaudžiavimo sąlygas jam sudariusi valstybė.

- EK sankcijų tikriausiai sulauksime ir dėl to, kad Lietuva savo teisės aktais neužtikrino pasitraukusių iš gamybos ūkininkų kontrolės, o tai mums kainuos dar apie 15 mln. litų baudų?

- Tai yra gana naujas atvejis, o ginčai su EK dėl sankcijų teisėtumo gali trukti 3-4 metus. Reikia pasakyti, kad tokios sankcijos galimos nebūtinai žemdirbių ar vandenvalos projektams, jos gali grėsti bet kokiam ES paramos projektui, jei tik nustatomos klaidos ar šie pinigai panaudojami neteisėtai.

- Ar galima suskaičiuoti, kiek iš viso ES lėšų Lietuva jau yra praradusi dėl skirstytojų klaidų, paramos gavėjų machinacijų?

- Konkretaus skaičiaus negalėčiau pasakyti, bet žiūrint, kad iš vieno projekto reikės grąžinti 8 mln. litų, iš kito - 15 mln., iš trečio - jau 8 mln. eurų, o iš ketvirto - 1,5 mln. eurų, susidaro nemažos sumos. Nors iš ES biudžeto Lietuva vis dar gauna 5,5 karto daugiau pinigų, nei į jį sumoka, kiekvienas litas turėtų būti svarbus.

Tačiau į tokius dalykus, kurie brangiai kainuoja visiems Lietuvos mokesčių mokėtojams, pirmiausia privalo atkreipti dėmesį vietos valdžia - naujoji Vyriausybė, Seimas, atskiros ministerijos. Todėl aš ir esu Lietuvoje, susitinku su Seimo komitetų nariais, ministrais, kalbu jiems apie tai. Norėdama, kad mane išgirstų, tai dabar sakau ir per dienraštį „Respublika“: Lietuva neteks ES pinigų, jeigu su jais elgsis netinkamai.

Bet yra ir dar viena Europos audito rūmų nacionaliniams šalių parlamentams siunčiama žinia, susijusi su ES lėšų panaudojimo tikslingumu, nes ekonominė krizė juk nėra pasibaigusi. Bendrijos šalys narės, regis, aiškiai susitarė, kad ES pinigus reikia ne šiaip išleisti, o panaudoti kuriant kuo daugiau naujų darbo vietų, gaminant, diegiant šiuolaikines inovacijas.

Už tokį ES pinigų panaudojimą tiesioginė atsakomybė tenka ne lėšų davėjui, o gavėjui - kiekvienai valstybei atskirai. Tad tai, ką Lietuva įrašys savo sektorinėse ES paramos programose, tą EK ir tvirtins. Jeigu Lietuva nepaskelbs apie konkrečius savo poreikius, nenurodys, kad ES pinigus išleis darbo vietų kūrimui, gamybai, tai EK atitinkamai ir reaguos skirstydama paramą.

- Ką manote apie Valstybės kontrolės nuomonę, kad Lietuvos viešųjų pirkimų sistema yra orientuota labiau į procedūras, o ne rezultatą, t.y. mums svarbesni pirkimų formalumai, o ne patys pirkiniai, nors viešiesiems pirkimams yra skiriama apie 10 proc. valstybės BVP?

- Tai yra ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų ES narių bėda, nes šalys dažnai pačios prikuria gausybę įvairių draudimų ir apribojimų viešiesiems pirkimams, kokių nenumato nei Bendrijos reglamentai, nei direktyvos. Dažniausiai biurokratinis teisinis raizgalynas sukuriamas vien iš baimės, o jame automatiškai kyla ir pažeidimų bei piktnaudžiavimo tikimybė.

Bet yra ir specifinė, kone vien Lietuvos yda - mažiausios kainos kriterijus kaip pagrindinis viešųjų pirkimų argumentas. Tai yra ne tik absurdas, bet ir gana brangus malonumas, nes niekada niekas nepadaroma už mažiausią kainą, kuri būna parodoma tik konkurso metu, o vėliau būtinai išauga ir kartais net žymiai. Galbūt mažiausios kainos kriterijus sugalvotas vien todėl, kad Lietuvoje trūksta aukštos klasės, kompetentingų specialistų, kurie galėtų argumentuotai pasakyti savo profesionalią nuomonę kiekvieno pirkimo metu.

- Dar jums dirbant valstybės kontroliere pradėtos tirti Nacionalinio operos ir baleto teatro, programos „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ aferos iki šiol net nepasiekė teismo, įtarimų sukėlę asmenys nei nuteisti, nei paleisti...

- Tai vertinu kaip nebrandžios demokratijos valstybės pavyzdį. Nesuprantama, kodėl auditorių surinkta konkrečia medžiaga nepasinaudoja tyrėjai arba jie tiesiog nemato, kad nusikalstami veiksmai buvo atlikti tyčia.

Aš kalbu ne apie konkrečias paminėtas istorijas, o tokią sistemą apskritai. Be to, žinoma, kad stebint, kaip tos bylos vilkinamos, yra skaudu ir dėl Valstybės kontrolės auditorių atlikto darbo. Jų tyrimai tarsi neteko prasmės, tai mažina žmonių motyvaciją tirti naujus neteisėto ar neprotingo valstybės turto panaudojimo atvejus. Be to, gerokai tvirčiau jaučiasi ir tokie asmenys, kurie panašiais dalykais užsiima, - nebaudžiamumas skatina imtis naujų projektų.