Ir kaip tie užsienio pensininkai išgyvena

Ir kaip tie užsienio pensininkai išgyvena

Sociologai sutaria, kad Lietuvos pensininkai ne taip ir prastai gyvena. Tačiau sako, kad senjoras yra pinigus kaupiantis ir kitais besirūpinantis žmogus, o dabartinis jaunimas, tapęs pensininkais, laisvalaikį leis kavinėse ir pramogoms. Kaip vokiečiai, amerikiečiai ar kitų šalių senjorai.

Vis dar vargsta

Pas mus įprasta girdėti, kad pensininkai - vos galą su galu sudurianti visuomenės dalis. Žinoma, yra ir tokių, tačiau verta paminėti, kad neretas senjoras galėtų gyventi geriau nei dirbantysis. Vienintelė priežastis - pats to nenori. Taip esą yra todėl, kad toks yra čionykščių žmonių būdas - viską kaupti ir atiduoti vaikams arba, kaip kiti juokauja, atiduoti sukčiams.

„Vakaro žinioms“ Pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentė Grasilda Makarevičienė sakė, kad Lietuvoje yra tokių pensininkų, kurie gyvena geriau už ministrus, tačiau yra ir tokių, kurie tikrai prastai gyvena. Ypač mieste, kur negali užsiauginti nei daržovės, nei obuoliuko ir viską turi pirkti iš varganos 600 litų pensijos.

„Pensijų sistema pas mus nėra sutvarkyta, kai kurie gauna po tris pensijas, kiti vieną ir tai keletą šimtų litų. Nesvarbu, kad tu buvai inteligentas, uždarbis jau tada buvo mažiausias visoje Europoje. O dabar, nors ir esame ES, padėtis nepasikeitė“, - kalbėjo G.Makarevičienė.

Jos teigimu, pensininkui trukdo prasigyventi nuolat kylančios maisto produktų kainos ir iš vietos nejudanti pensijos dalis.

„Nežinau, kaip žmonės gyvens, kai įves eurą. Užsienietis pensininkas iš lietuviškos pensijos išgyventų nebent 3 dienas“, - svarstė G.Makarevičienė.

O ką kalbėti apie pajamų dydį ir galimybę atsidėti, - juk retam lieka pramogoms. Tiesa, ne visų likimas toks liūdnas. Dažnas pensininkas turi giminaičių Baltarusijoje, Rusijoje, kitose posovietinėse valstybėse. Todėl išnuomoję butą miesto centre jie kuo puikiausiai gali pragyventi pigioje Baltarusijoje.

Kiti pensininkai prie pajamų stengiasi prisidurti iš kitų šaltinių. Senutės prekiauja soduose užaugintomis gėlėmis, daržovėmis, vaisiais, mezga, siuva.

Vis dėlto pagyvenusių žmonių atstovė tvirtino, kad mūsų pensininkų galimybės nėra didelės. Pagal oficialią statistiką, šiuo metu vidutinė senatvės pensija nesiekia 40 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio. Vidutinė senatvės pensija Lietuvoje - 861,12 lito, našliai dar gauna 70 litų priedą.

Perka nekilnojamąjį turtą

Tuo metu vokiečiai, tapę pensininkais, perka nekilnojamąjį turtą prie šiltų jūrų ir išvyksta ten gyventi, o į Vokietiją grįžta tik per šventes ir aplankyti vaikų ar anūkų. Ispanijoje - Maljorkoje, Kanaruose ir Andalūzijoje - bei Portugalijoje jau įsikūrė tikros vokiečių pensininkų kolonijos. Vokiečiams gyventi Pietų Europos šalyse yra daug pigiau negu savoje. Padori pensija suteikia galimybę keliauti, lepinti save pirkiniais, žaisti golfą ir tenisą, tiesiog džiaugtis gyvenimu skurdesnėse už Vokietiją šalyse. Vidutinė statistinio vokiečio pensija, įskaitant neįgaliuosius ir žmones, turinčius trumpą darbo stažą, yra nemaža - 1052 ir 1006 eurai vyrams, 521 ir 705 eurai moterims (atitinkamai senosiose ir naujosiose federalinėse žemėse). Atkreipkite dėmesį, kad rytinėse žemėse pensijos valstybinė dalis yra didesnė negu vakarinėse. Dviem Vokietijoms susivienijus, rytinės žemės gavo daug investicijų, mokesčių lengvatų ir socialinės paramos. Bet didesnė tik valstybinė dalis. Pensijos dydis priklauso nuo daugybės veiksnių: nuo darbo stažo, profesinės kvalifikacijos, pareigų, atlyginimo dydžio, skaičiuojami ir papildomi balai (galioja vadinamoji taškų sistema). Jie gali būti skaičiuojami už įmokų į pensijų fondą laiką (daugiausia - 45 metus), už kiekvieną vaiką, už tarnybą armijoje arba alternatyviąją socialinę tarnybą. Jei žmogus po 18 metų mokėsi, įgijo diplomą, jam už tai priklauso papildomų balų. 300-330 eurų mėnesio priedą prie pensijos galima gauti ilgai dirbant įmonėje, turinčioje savą pensijų fondą. Nepasiturinčių Vokietijoje taip pat yra. 3,7 mln. pensininkų gauna mažiau kaip 300 eurų per mėnesį, 6 mln. - apie 500 eurų, bet jiems dažniausiai skiriamos papildomos socialinės išmokos iš miestų valdžios fondų. Šalyje nėra nustatyta minimali pensija, bet federalinė ir regiono valdžia stengiasi šią problemą spręsti savo lygmeniu.

Tačiau dabar dirbantys vokiečiai tokio pasakiško gyvenimo kaip jų tėvai jau negali tikėtis. Pensijų sistema, sukurta pagal kartų solidarumo principą (toks modelis galioja ir Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje) nebėra veiksmingas visuomenei sparčiai senstant. Šiandien jau akivaizdu, kad po 20-50 metų darbingo amžiaus žmonių bus gerokai mažiau negu pensininkų, todėl dabar dirbantys piliečiai, nenorėdami senatvėje skursti, turi patys pasirūpinti savimi. Vokiečiai - sąmoninga, tvarką vertinanti tauta, todėl dauguma iš visų jėgų stengiasi užsitikrinti aprūpintą senatvę. Jie įsteigė daugybę privačių pensijų fondų ir specialių gyvybės draudimo programų, į kurias dirbantis žmogus kas mėnesį perveda įmokas. 60-70 proc. darbingo amžiaus vokiečių turi santaupų privačiuose pensijų fonduose, bankuose ir draudimo bendrovėse. Pensijų reforma Vokietijoje vyksta lėtai ir turi būti baigta iki 2030 metų. Vienas iš jos elementų - pensijos amžiaus didinimas nuo 65 iki 67 metų (nuo 2031 m.)

Laisvalaikis baruose

Ispanijos pensininkai gyvena kukliau negu vokiečiai, bet ir jiems nereikėtų skųstis. Vidutinė pensija šalyje siekia 850 eurų. Vakarus garbingo amžiaus senjorai mėgsta leisti baruose ir restoranėliuose, gurkšnodami vyną, kolą arba džiną su toniku ir aptardami savo rajono naujienas. Žilagalvių kavalierių prie staliukų nėra daug, o priežastis banali: vyrai, deja, miršta anksčiau už žmonas. Nors apskritai gyvenimo trukmė Ispanijoje yra ilgiausia Europoje, vidutiniškai 82,2 metų. Ilgą laiką Ispanijos socialinė sistema buvo laikoma viena iš efektyviausių, bet dabartiniai ekonominiai sunkumai gali ją sužlugdyti. Žinoma, vyriausybė deda pastangas, kad pensininkai neliktų be pensijų, bet apie tai, kad jos didėtų visada ir nepaisant nieko, ispanams teks pamiršti. Ir vyrai, ir moterys į pensiją išeina sulaukę 67 metų, o neseniai ši riba siekė 65 metus. Kalbama, kad po 5-10 metų amžiaus cenzą reikės didinti iki 70 metų. Pernai buvo priimtas įstatymas, pagal kurį senatvės pensijai gauti reikės ne mažesnio kaip 37 metų darbo stažo (anksčiau buvo 35). Tokių griežtų priemonių priežastis vis ta pati, demografinė: ispanai gyvena ilgiau už visus, o gimdo mažiau už visus, taigi nereformavus pensijų sistemos jau po 10 metų dirbantys piliečiai nepajėgs išlaikyti visų pensininkų. Kaip įveikti augantį pensijų fondo deficitą - Darbo ministerijos rūpestis, o patys pensininkai dėl to galvos nesuka. Jie turi kitokių problemų: neretai pinigais padeda savo suaugusiems vaikams, pavyzdžiui, išmokėti paskolą už brangią mašiną (ispanai dar neatsikratė įpročio gyventi ne pagal pajamas). Krizės laikais daugelis pensininkų faktiškai išlaiko atžalas, netekusius darbo.

Padeda anūkai


Lenkija niekada nepriklausė prie turtingų šalių, ir dabar tokia nėra. Senyvi ponios ir ponai gyvena kukliai, daug kas jaučia nostalgiją ankstesniems, komunistiniams laikams, nes jiems atrodo, kad visi tada gyveno geriau. Minimali pensija Lenkijoje yra 831,15 zloto (195 eurai), vidutinė - 1470 zlotų (353 eurai). Jei ne vaikų ir anūkų pagalba, daugelis neišgyventų. Šiandien kiekvienas lenkas pensininkas pinigų gauna iš valstybinio fondo (ZUS) ir iš 1998 m. įsteigto Atviro pensijų fondo (OFE), į kuriuos žmogus turėjo mokėti įmokas dirbdamas (tie, kurie išėjo į pensiją iki 1998 m., gauna tik valstybinę pensiją). Šalyje nėra turtingų pensininkų sluoksnio, kaip, tarkime, Vokietijoje arba Prancūzijoje.



Romas Lazutka, sociologas, ekonomistas:

- Kokias galimybes turi ir kaip gyvena Lietuvos pensininkai?

- Pensininkai Lietuvoje gyvena sąlygiškai panašiai kaip ir ne pensininkai. Kaip ir dirbantieji Vokietijoje gyvena daug geriau negu dirbantieji čia, tokį patį palyginimą galėtume taikyti ir kalbėdami apie pensininkus.

Valstybės stengiasi, kad senjoro pajamos būtų adekvačios esamam dirbančiojo atlyginimui, todėl galima sakyti, kad Lietuvoje pensininkai gyvena šiek tiek prasčiau. Bet nėra taip blogai, nes pensijos ir atlyginimo santykis svyruoja apie 40 proc. Tik pagyvenusių žmonių poreikiai ir padėtis pasikeitę. Senjorams labai retais atvejais reikia išlaikyti vaikus, jie turi nuosavo gyvenamojo ploto, tai yra neturi paskolų, nebereikia naujų drabužių ir panašiai. Todėl galima teigti, kad pensininko laisvosios lėšos, likusios sumokėjus komunalinius mokesčius, yra panašios kaip dirbančiojo, t.y. 85-90 proc. darbingo amžiaus gyventojo pajamų. Visi šie rodikliai įrodo, kad senjorai lygiai taip pat gali keliauti, valgyti kavinėse ir panašiai.

Žinoma, yra tokių, kurie yra arti vadinamosios skurdo ribos, bet nė vienas pensininkas Lietuvoje iš bado dar nemirė. Negalima sakyti, kad jie gyvena kitaip, palyginti su kitais gyventojais.

Pensininkams tampa sunkiau gyventi, kai jie lieka vieni, t.y. kai miršta antroji pusė. Ypač kai viena lieka moteris, o taip dažniausiai ir būna, jos pensija yra kur kas mažesnė, nes sovietų laikais moterys mažiau uždirbdavo. O kol yra dviese, jų bendros pajamos yra tikrai pakankamos ir jie gali gerai gyventi.

Skirtumas tarp vokiečio pensininko ir lietuvio pensininko iš esmės yra tas, kad vokietis yra sukaupęs daugiau turto, kurį gali parduoti. Apskritai užsienyje yra populiarios privačios pensijos, ypač Olandijoje, Skandinavų šalyse. O pas mus jos nėra paplitusios. Dėl šios priežasties vokiečiai išėję į pensiją gali pirkti nekilnojamojo turto.

- Lietuvos pensininkai sukaupia nemažas sumas grynųjų pinigų. Yra taupūs žmonės. Kodėl jie neleidžia sau pagyventi žmoniškai ir yra labiau linkę į tokį asketizmą?

- Mūsų visuomenė yra labiau tradicinė, mes ir pasikrikštijome paskutiniai, modernizacija, pramonė kūrėsi daug vėliau. Pagal ekonomiką esame Europos pakraštys, dėl to ir gyvenimo būdas yra kitoks. Pensininkas, turėdamas laisvą litą, tikrai neis į kavinę pasėdėti, o kaups. Jų tikslas yra padėti suaugusiems vaikams, anūkams, o jie vėliau jų sutaupytus pinigus vis tiek išleidžia kavinėse.

Be to, senjorai pinigus labiau investuoja į savo sveikatą, vaistus ir gydymą. Žinoma, jie tuo yra nepatenkinti ir nuolat skundžiasi. Bet tai pasakytina tik apie tuos, kurie vaistus vartoja nuolat ir kurių prastesnė sveikata.

- Jeigu staiga pensininkai pradėtų gauti vokiško dydžio pensiją, ar pakeistų savo įpročius?

- Didelei daliai žmonių vargu ar kas pasikeistų, nes vyresni žmonės skaičiuoja taip - kam kavinėje gerti kavą už tris litus, jeigu gali parduotuvėje už tiek pusę pakelio nusipirkti. Ar vietoj alaus bokalo bare nusipirkti 3 skardines parduotuvėje. Žmonėms atrodo, kad kavinės yra pinigų švaistymas, jiems gaila švaistyti pinigus neracionaliai.

Be to, vyresni žmonės labiau įpratę vaikščioti vieni pas kitus į svečius, o ne susitikti svetimoje aplinkoje. Pensininkas atsižvelgs, kad patiekalas jam kainuos tiek pat, kiek didelis mėsos gabalas, ir paprasčiausiai gailės tam leisti pinigus.

Senjorai savo pinigus kaupia juodai dienai, jie negyvena, kaip jaunuoliai, šia diena, skolon, nesirūpindami ateitimi, pensininkai gyvena nepamiršdami, kad gali būti ir blogiau, todėl reikia turėti atsidėjus nenumatytoms išlaidoms.

- Tie žmonės, kurie dabar yra jauni, bus kitokie pensininkai?

- Žmonės, kurie išeis į pensiją po 20-30 metų, jau turės sukaupę turto, nes jie jau gyveno kitoje santvarkoje. Sovietmečiu nelabai buvo galima ką ir sukaupti, nebent įsigyti kokį butą ir automobilį.

Dabartiniai jauni žmonės labiau egoistai, individualistai, todėl savo pensijas jie tikrai leis kavinėse, kelionėms, pramogoms. Žmogus dabar labiau rūpinasi savo asmenine gerove, o ne šeimos. Jam svarbu išeiti į žmones, pamatyti kažką naujo, pabūti kitoje vietoje. Kaip jau minėjau, vyresni žmonės eina į svečius, o jauni dažniausiai susitinka kavinėse.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder