Investuoti Rytų Europoje ar laukti?

Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos vyriausybės ieško įvairiausių būdų, kaip pritraukti užsienio investicijas ir taip paskatinti savo ekonomikų augimą. Bene karščiausia žinia atėjo iš Ukrainos, kurios valdžia paskelbė ketinanti privatizuoti 1200 valstybinių įmonių ir taip papildyti savo biudžetą apie 16,5 mlrd. litų, neskaitant būsimųjų mokesčių, kuriuos mokės tas įmones privatizavę užsieniečiai. Tačiau jau pasigirdo ir Lietuvos diplomatų nuogąstavimų, esą tokios mūsų verslo investicijos į Rytų rinkas būtų pernelyg rizikingos.

Apie galimas tokių investicijų rizikas ir pranašumus „Respublika“ kalbėjosi su ekonomistu, Kovo 11-osios Akto signataru Audriumi Rudžiu.

- Ar tikrai labai pavojinga mūsų verslininkams investuoti į Rytų Europos valstybių, ypač nepriklausančių ES, rinkas? Kuo verslo aplinka ten yra rizikingesnė nei pas mus?

- Rizikų išties yra. Pirmiausia pažymėčiau tarptautinę politinę riziką, ar tai būtų Baltarusija, ar Ukraina. Kuo jos glaudžiau susies save su Rusija ir kuo labiau Rusija konfrontuos su JAV ar ES ir gravituos labiau Azijos nei Europos link, tuo sunkiau ten bus investuojantiems verslininkams. Juk bet kokie tarptautiniai konfliktai atsiliepia neigiamai ir verslo aplinkai. Antra rizika, kurią matau, būtų tų šalių vidaus politikos pokyčiai. Ir tai gali atsiliepti gana radikaliai, nes ten visuomeninės įtampos auga ir jeigu pasiteisins prognozės, kad pasikeis energijos išteklių kainos, o nepamirškime, kad ant to laikosi Rusijos ekonomika, galimi labai rimti pokyčiai. Prognozuojama, kad šių išteklių kainos kris, vadinasi, Rusija surinks mažesnį biudžetą, o tai gali turėti pasekmių ir užsienio kapitalui, jį vis labiau apmokestinant. Ir Baltarusija, ir Ukraina stipriai gravituoja Rusijos link ir labai greitai jų padėtis taps Rusijos vidaus politikos klausimu. Tačiau negalima pamiršti ir teigiamų dalykų. Bet kuris, ypač stambusis, kapitalas visada nori diversifikuoti savo rizikas, kitaip sakant, jas išskaidyti. Toks kapitalas visada skiria dalį investicijų ten, kur rizikos yra labai mažos, tačiau ir pelnas tuomet būna 3-5 proc. per metus... Taip pat dalis investicijų keliauja ten, kur rizika vidutinė ir pelnas atitinkamai 7-9 proc., taip pat ten, kur rizika yra didžiulė, tačiau pelnas siekia 30-40 proc.

- Tai kaip pagal šią skalę vertintumėte investicijų rizikas Ukrainoje arba Baltarusijoje?

- Pagal šitą skalę tikrai negaliu konkrečiai ir tiksliai įvertinti jų rinkų, tačiau esu tikras, kad šias šalis galima priskirti rizikingų investicijų zonai, kuri gali duoti palyginti didelę grąžą. O kiek ten tų procentų, sunku pasakyti. Žinoma, tai nėra necivilizuotos šalys, tai nėra Afrika, kur apskritai negali nieko prog­nozuoti ir kur viskas, atėjus laikui, atimama. To, žinoma, ten nebus, bet rizika yra nemaža. Tačiau labiausiai, kas verčia ten eiti kapitalą, yra sąnaudų gamybai taupymas - juk jeigu ten įsigyji gamyklą ar kokią įmonę, tai pirmiausia gauni pigesnę darbo jėgą. Be to, pagal visas prognozes ten yra augančios rinkos, vadinasi, investuodamas ten esi šių rinkų viduje. Visi šitie tiek neigiami, tiek teigiami faktoriai vienodai veikia visiems investuotojams, tačiau Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos, investuotojų pranašumai čia yra akivaizdūs. Tai pirmiausia kalbų mokėjimas. Antras dalykas - vidutinės ir vyresnės kartos žmonės gerai supranta tų žmonių ir visos tos aplinkos mentalitetą, pagaliau ir pačių mentalitetas yra beveik toks pat, tuo pat metu suformuotas. Trečias dalykas - palyginti su Vakarų Europa, mūsų pranašumas yra ir geografinis artumas.

- Yra nemažai lietuviško kapitalo įmonių, veikiančių Ukrainoje ar Baltarusijoje. Antai ne kartą teko girdėti, kad tų įmonių vadovai kaip tik giria ten egzistuojančią tvarką ir pirmiausia akcentuoja, kad ten mažiau keičiasi verslą reglamentuojantys įstatymai ar mokesčių sistema. Ar neįžvelgiate šio pranašumo?

- Nematau, nes keičiasi jie ten gana dažnai ir netgi keičiasi mažiau prognozuojamai negu pas mus. Tačiau korupcijos reikšmė jų visuomenėse yra dar didesnė negu Lietuvoje. O mūsų verslininkai šitą meną yra puikiausiai įvaldę, todėl jie visada randa dar geresnį santykį su vietine valdžia, kas yra labai svarbu, ir su vietiniais įtakingais verslininkais, su kuriais tiesiogiai nekonkuruoja. Jeigu šiuo momentu A.Lukašenkos administracija yra palanki verslui ir daliai Lietuvos verslininkų, tai nėra jokių garantijų, kad taip bus visada. O kas bus, jeigu tas palankumas pasikeis? Nežinia, koks režimas ateis. O dabar kol kas mūsų verslas susišneka (nors yra ir atvirkštinių pavyzdžių), nes tai yra galia ir centras, su kuriuo jeigu palaikai darbinius santykius, viskas yra gerai. Tačiau niekada negali žinoti, kada pasikeis koks nors už konkrečią priežiūros sritį atsakingas vadovas.

- Tačiau tie, kurie susišneka, sako, kad korupcijos lygis ten yra gerokai mažesnis nei pas mus, nes A.Lukašenka gali tiesiog trinktelėti kumščiu į stalą ir įvesti tvarką, o pas mus čia - žmogaus teisės, amžinas vilkinimas, niekada nėra kaltų...

- Kaip čia pasakius dėl to korupcijos lygio... Man neteko girdėti, kad daug Lietuvos valdininkų investuotų savo lėšas į nekilnojamąjį turtą Vakarų Europoje. Tuo tarpu Baltarusijos valdininkai, ypač Rusijos, tą daro masiškai ir milžiniškais kiekiais. Vadinasi, jie bijo ir apsidraudžia. O ko gali jie bijoti? Dviejų dalykų: revoliucijos arba išryškėjusio fakto, kad jie patys yra korumpuoti. O tada jau malonės nelauk...

- Į Lietuvą daug baltarusių atvažiuoja apsipirkti. Vieni sako, kad jie čia išleidžia juoduosius pinigus arba tiesiog juos išgrynina, kiti aiškina, kad savo rinkoje tiesiog neranda tinkamų prekių. O gal tai yra tos jūsų paminėtos baimės pasek­mė?

- Iš dalies taip. Bet aš matau dar ir kitą reiškinį. Į Lietuvą reguliariai važinėja 10-20, o gal net 50 tūkst. baltarusių. Jie dar gyvena tame laikotarpyje, koks Lietuvoje buvo 1991-1993 m. Tada pas mus jau buvo atviros sienos, vystėsi laisvoji rinka, o ten dar buvo planinė ekonomika. Kai yra planinė ekonomika, tai pinigų pakanka, tačiau trūksta tam tikrų prekių ir paslaugų. Tie, kurie sugeba jas teikti, labai greitai tampa milijonieriais. Dabar gi pas juos nei planinė ekonomika, nei laisvoji rinka - kažkoks tarpinis hibridas. Vadinasi, ten yra klasė žmonių, kurie sugeba teikti didžiajai masei reikalingas paslaugas, o laisvų pinigų tenai dar yra. Tai yra viena iš priežasčių. Taigi čia greičiausiai matome apsukriausius kaimynus.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"