Darbo kodeksas: Idealus darbuotojas - arklys

Kažkaip tyliai ramiai visuomenė reaguoja į ketinamą priimti naują Darbo kodeksą. Negi viskas tikrai daroma dėl tų žmonių, kurie sunkiausiai dirba už minimalią algą ir netrukus gali būti atleisti be didelių ceremonijų ir normalių išeitinių? Ar kodeksas daromas lankstesnis, kad būtų galima atsivežti pigesnės darbo jėgos iš Ukrainos ar Baltarusijos? Lietuvos darbdavių atstovai įtikinėja, kad viskas daroma dėl žmonių. Bet... jeigu nuolat viskas daroma dėl žmonių, kodėl nuolat didėja emigracija?

- Kokios naudos darbuotojams duos naujas taip ilgai gvildenamas ir diskusijomis apipintas Darbo kodeksas? - „Vakaro žinios“ paklausė Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos prezidiumo nario Vytauto Vidmanto Zimnicko.

- Darbuotojas tampa saugesnis, nes šiame kodekse yra aiškiau sureglamentuotos normos ir sąlygos. Nebereikės tiek daug darbo komisijų ar teisinių ginčų institucijų darbo. Skųsti sprendimus paliekamos visos teisinės galimybės, nes teisiniu požiūriu žmogus lieka toks pats saugus, tik dabar gal jis greičiau ir paprasčiau gaus tai, kas jam priklauso.

- Kokia čia nauda žmogui, kurį bus paprasčiau atleisti? Ar nebus taip, kad lietuviai pasijus nevertinami savo šalyje ir patrauks į užsienį, o čia verslas galės priimti pigią darbo jėgą?

- Nemanau, nes mes dabar kaip tik daugiau apsaugome darbuotojus, įvesdami jiems papildomas galimybes. Negalima žiūrėti vien pro atleidimo prizmę. Manau, prabėgs dar nemažai laiko, kol šis kodeksas gims, ir mes nežinome, koks jis gims.

- Tai kokia nauda žmogui, kurį bus paprasčiau atleisti?

- Dėl atleidimų yra sudaryta darbo grupė, kuri sprendžia dėl nedarbo išmokų garantijų. Mes manome, kad turi būti solidumo, kad turi būti mokamos įmokos į garantinį fondą, iš kurio būtų galima mokėti bedarbio išmokas. Manome, kad dėl to sumažėtų bankrotų tikimybė ir pasibaigus konkrečiam projektui ar užduočiai būtų galima lengviau atleisti žmones.

Taip būtų sutarta dėl asmeninio fondo. Jei atsirastų darbuotojams štai tokia garantija, tuomet galėtų atsirasti ir lengvesnio atleidimo sąlygos. Nes darbuotojas nieko neprarastų. Darbuotojas gautų tiek, kiek jam priklauso pagal jo stažą įmonėje.

- Kokia čia nauda žmogui, kurį bus paprasčiau atleisti? Ar galima tikėtis, kad darbuotojai, kuriuos galima bet kada darbdaviui panorus atleisti, dirbs įmonėje motyvuotai?

- Vienos dienos klausimo jau nėra, tiesiog sumažinti įspėjamieji terminai, nepamirštant, kad yra ir socialiai jautrios grupės. Bet nebebus to neproduktyvaus laiko, kai įspėjama apie atleidimą prieš 4 mėnesius ir visas šis laikas tampa neproduktyvus. Tiek psichologiniu, tiek darbo požiūriu. Nes tuo laiku žmogus jau nebėra tas, kuris kuria pridėtinę vertę. Todėl geriau supaprastinti, kad žmogus gautų išeitinę kompensaciją ir galėtų toliau ieškoti darbo ar persikvalifikuoti.

- Kokia vis dėlto nauda žmogui, kurį bus paprasčiau atleisti? Oficialiai teigiama, kad supaprastinta atleidimo tvarka padės sukurti šalyje daugiau darbo vietų. Bet juk atleistas darbuotojas nėra tas pats, kas nauja darbo vieta?

- Mes siūlome, kad atsirastų tam tikros darbo sutarčių rūšys. Tai gali būti trumpalaikė, projektinė ar kitokia darbo sutartis. Darbuotojas taip pat čia jau gali pasirinkti sutartį ir atitinkamai gauna priklausomas garantijas. Pavyzdžiui, pasirinkęs trumpalaikę darbo sutartį, darbuotojas privalės gauti mėnesio išeitinę išmoką. Darbdavio tikslas yra išlaikyti branduolį ir kolektyvą. Bet kartais nutinka nenumatytų dalykų, susijusių su ekonomika ar politika. Nuo jų darbdavys negali būti apsaugotas. Todėl tokioje situacijoje darbdavio manevras sukelia mažesnę socialinę griūtį nei bankrotas.

- Dėl naujo Darbo kodekso buvo ypač susirūpinę vaikus auginantys tėveliai. Jiems grasinta atimti mamadienius ir sutrumpinti laiką, kai darbdavys privalo saugoti darbo vietą per vaiko priežiūros atostogas...

- Viskas paliekama, mamytės, gimdykite drąsiai ir, tėveliai, nesijaudinkite.

- Kitas diskusijas sukėlęs klausimas - privalomojo socialinio draudimo netekimas net ir esant darbo biržoje...

- Žmogus, netekęs darbo, turi teisę kreiptis į darbo biržą ir tada gauti visas tas pačias socialines garantijas. Ir jeigu jis ten būdamas kažkuo prasižengia, tai reiškia, kad nepaisoma teisingų žaidimo taisyklių. Mes puikiai žinome, kad yra visiškai asocialių žmonių, kurie nepaiso gyvenimo normų ir kitų dalykų, kodėl už juos mes turime mokėti.

Romas LAZUTKA, Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas:

Darbuotojų padėtis Lietuvoje ir taip nėra lengva. Daugiausiai net ne dėl to, koks tas dabartinis Darbo kodeksas yra, o todėl, kad jo tiesiog nesilaikoma. O darbdaviai, norintys laikytis esamo kodekso, skundžiasi, kad jiems ten per daug suvaržymų. Taip darbdaviai įsitikinę, kad esami įstatymai darbuotojus labai apsaugo, bet žmonės to nejaučia ir nemato. Paprastas visiems žinomas pavyzdys, kai krizės metu buvo atleista šimtai tūkstančių žmonių. Jie visi iš darbo išėjo arba šalių susitarimu, arba savo noru ir negavo jokių išeitinių, nors Darbo kodeksas numato mokėti. Juk akivaizdu, kad krizės metu žmogus savo noru šiaip iš darbo tikrai neišeis. Tai reiškia, kad ir taip buvo randama būdų priversti žmogų arba paskatinti išeiti iš darbo. Todėl dabar esantys siūlymai, kurie liberalizuoja santykius, suteikia daugiau galimybių ir teisių darbdaviams. Normalu, kad darbuotojai bijo, jog jų padėtis dar labiau pablogės. Nes praktika dažnai yra gerokai nutolusi nuo to, kas parašyta Darbo kodekse.

Literatūroje rašoma, kad darbdaviui suteikta galimybė lengvai atleisti darbuotoją turi kitą aspektą, dėl kurio darbuotojas negali būti užtikrintas, kad darbo vietą išsaugos ilgesnį laiką. Tuomet jis tikrai nemotyvuotas gerai dirbti. Atsiranda žmonių tekamumas ir perėjimas iš vienos įmonės į kitą, taip iššvaistomi ištekliai. Žmogus tarsi nebesistengia, pereina į kitą įmonę ir net nežino, kiek ilgai joje dirbs. Manoma, kad dėl tokio didelio tekamumo ūkio mastu tiesiog švaistomi ištekliai. Nes jei žmogus dirbtų toje pačioje įmonėje, įgytų patirties ir tobulėtų. Todėl lankstumas irgi turi savo kitą aspektą, kai ištekliai darbui nepanaudojami tinkamai. Čia reikia tam tikro balanso ir tikrai negali sakyti, kad kuo lanksčiau, tuo geriau.

Žinoma, darbdaviams visuomet norisi, kad viskas būtų skatinama per valstybės biudžetą ir mažesnius mokesčius, bet tuos mokesčius reikia mokėti. Net jei kalbama apie lengvatas, kurios ilgainiui duotų naudos. Tokiais atvejais dažniausiai Finansų ministerija tokių siūlymų neteikia, nes tas poveikis dažniausiai tiksliai neprognozuojamas, o biudžeto eilutės visuomet yra labai tikslios.

Po naujos kodekso redakcijos darbuotojai gali tikėtis teigiamų posūkių išmokų ir pensijų sistemoje. Žinoma, kai kalbame apie tai, kas bus gero, tai reikia atsiminti, kad tai, kas gera, taip pat kainuoja. Žmonės vis tiek dalyvauja socialinio draudimo sistemoje ir jie turi jį mokėti. Galima tikėtis, kad šešėlio šalyje sumažės. Taip pat siekiant išvengti situacijos, kad mokesčius moka tik siaura visuomenės dalis, bus bandoma juos surinkti plačiau.