Architektas: ateityje žmonės galės gyventi miestuose ant vandens

Seniau miestai augo į aukštį, o dabar plėsis į vandenį, ir tai leis išvengti daugybės gamtos keliamų problemų. Taip TEDx konferencijoje sakė vandens struktūrų architektas iš Nyderlandų Koenas Olthuis. „Jei vietovė yra šalia vandens ar ten būna daug žemės drebėjimų, cunamių, audrų ar potvynių, saugiausia – ant vandens. Jei bus potvynis, namas tik pakils arba nusileis. Per audrą ar žemės drebėjimą vanduo padės sugerti vėjo ar drebėjimo energiją“, – tikina jis.

K. Olthuis teigimu, statiniams ant vandens tereikia milžiniško tuščiavidurio cementinio pagrindo, o tada įvairias struktūras galima jungti tarpusavyje lyg mažas salas: „Pavyzdžiui, dabar rengiame brėžinius golfo laukams Maldyvuose, kurie bus sudaryti iš 32 salų.“

– Jūsų, kaip architekto, darbas – konstrukcijos ant vandens. Kodėl pasirinkote būtent šią sritį?

– Esu iš Olandijos – tai dirbtinė šalis, įsikūrusi žemiau jūros lygio. Mes visada kovojome su vandeniu, stūmėme jį iš sausumos į jūrą, bet per keletą paskutinių metų supratome, kad to nepakanka, reikia išnaudoti vandenį, išmokti gyventi su juo, ir dabar ieškome galimybių, kaip statyti ant vandens. Plūduriuojančios struktūros, ant kurių statomi namai ar kiti statiniai, yra labai saugios, be to, jos neužima brangios žemės, todėl tai puiki išeitis.

– Kokia tokios architektūros istorija? Ar iš tiesų ant plastikinių butelių plaukiojančios salos yra tokių struktūrų pirmtakės?

– Ne, jau prieš šimtą metų Olandijoje buvo statomi namai-laivai – labai paprastos medžio ar plieno struktūros su namu ant viršaus, stovėjusios Amsterdamo kanaluose. Per pastaruosius du dešimtmečius žmonės suprato, kad tie pigūs, neturtingų žmonių namukai stovi pačiose gražiausiose miesto vietose, ir ėmė juos renovuoti, perdaryti į prabangius plaukiojančius namus. Mes, architektai, esame pačiame to sūkuryje, norime sukurti didesnius ir geresnius namus, taip pat parkus ar kelius ant vandens. Judame plūduriuojančio miesto link, tokia yra mūsų vizija.

– Juk dabar nebe medinis plaustas tokius namus išlaiko. Kaip jie laikosi ant vandens ir ar tikrai tai saugu?

– Pirmiausia reikia suprasti, kad pats namas yra visai toks pats, kaip kiti, bet jo pagrindas skiriasi iš esmės. Jis yra lyg milžiniška tuščiavidurė cementinė dėžė, ji laikosi ant vandens, kaip ir laivas, padarytas iš plieno. Archimedo dėsnis paaiškina, kodėl laivas ar dėžė laikosi ant vandens. Tuomet belieka ant pagrindo sukonstruoti namą, subalansuoti jį ir padaryti stabilų.

– Bet laivas gali nuskęsti. Tuomet ir namas taip pat?

– Taip, bet tą cemento dėžę mes pripildome specialios medžiagos, kuri neleidžia jai nuskęsti. Ji tiesiog nenuskandinama. Toks pagrindas, pavyzdžiui 100 metrų, gali laikytis be jokio pavojaus. Ant jo mes galime konstruoti parkus, namus, tai gali virsti tikra plaukiojančia sala.

– Kokio dydžio jos gali būti?

– Didžiausią esame projektavę 200 metrų ilgio ir tokio pat pločio, bet tokias struktūras galima jungti tarpusavyje lyg mažas salas. Pavyzdžiui, dabar rengiame brėžinius golfo laukams Maldyvuose, kurie bus sudaryti iš 32 salų. Galima daryti bet ką, kaip ir sakiau, galima projektuoti plaukiojančius miestus.

– Įsivaizduoju plokščius golfo laukus ar parkus ant vandens. Bet ar ten galima pastatyti dangoraižius? Kaip jie išsilaikytų tokioje nestabilioje vietoje?

– Mes esame projektavę daugiau nei 100 metrų aukščio pastatą Dubajuje, jis yra raketos formos – labai platus apačioje ir siaurėjantis į viršų. Viską apskaičiavus, paaiškėjo, kad jo neįmanoma išbalansuoti, – jei vėjas bus stiprus, jūros vanduo padės išlaikyti pusiausvyrą. Svarbu, kad pagrindas būtų platus. Juk yra ir labai aukštos naftos platformos vandenyje, kartais jos siekia 100 metrų, tad, jei galima padaryti tokią platformą ant vandens, galima sukonstruoti ir viešbutį.

– Per paskaitą minėjote, kad tai netgi saugiau, nei statyti ant žemės. Kaip taip gali būti?

– Tai priklauso nuo vietos, kurioje statome. Jei vietovė yra šalia vandens ar ten pasitaiko daug žemės drebėjimų, cunamių, audrų ar potvynių, tuomet saugiausia yra ant vandens. Jei bus potvynis, namas tik pakils arba nusileis. Per audrą ar žemės drebėjimą vanduo padės sugerti vėjo ar drebėjimo energiją, nes būtent vanduo tokiu atveju padeda labiausiai. Cunamis pavojingas tada, kai namas stovi visai prie kranto, nes ten banga būna didžiausia. Tačiau jei struktūros sukonstruotos už 300–400 metrų nuo kranto – cunamis jaučiamas kaip nedidelė banga. Bent jau Olandijoje mes seniai žinome, kad saugiausia yra ant vandens.

– Ar būtent olandai yra naujovių pradininkai šioje srityje, ar ir kitos šalys tai daro?

– Per pastaruosius penkerius metus vis daugiau šalių įsitraukia, tai virsta tikru verslu, džiaugiuosi dėl to. Bet specifinė Olandijos padėtis mus tiesiog verčia būti naujovių pradininkais. Mes turime patentus, žinome, kaip tai daryti, išmanome jūrinę inžineriją, bet, kaip minėjau, danai, švedai, amerikiečiai pro truputį prisijungia ir vis dažniau naudoja jūrines technologijas statydami namus ant vandens.

– Ar toks namas yra gerokai brangesnis už įprastą?

– Pats namas nėra kitoks, jis kainuoja tiek pat, tačiau reikia dar ir platformos, kuri kainuoja. Šiaip ar taip Olandijoje mes negalime statyti paprastų namų, žemė per minkšta, turime tvirtinti plieno polius, specialias konstrukcijas, tad bent jau pas mus kainos labai nesiskiria. Šalyje, kur su žeme nėra jokių problemų, toks namas kainuotų 10–15 proc. brangiau. Tačiau taip pat reikia turėti omenyje, kad vandens ploto kaina yra mažesnė už žemės vertę, tad galiausiai išeina beveik tas pats.

– Koks žmonių požiūris į tokią architektūrą?

– Požiūris keičiasi, nes keičiasi ir pati architektūra. Prieš 10–15 metų namai ant vandens būdavo labai keisti, tikrai kitoniški, iššaukiantys, tad nuomonių buvo visokių. Dabar, kai statome visiškai įprastus namus, su sodais, medžiais aplink, visiškai stabilius, žmonės kartais net nesupranta, kad tai namas ant vandens, tad nebėra ko bijoti, be to, jie statomi labai gražiose vietose, prie vandens.

– Jau minėjote keletą savo projektų. Kokie Jums patys įspūdingiausi?

– Kaip tik šiuo metu darome labai išskirtinius projektus. Vienas yra jūros medis – tai milžiniška struktūra, skirta gyvūnams, 30 metrų aukščio, visiškai žalia gyvūnų gyvenimo vieta, paukščiai ja gali naudotis. Be to, ji mobili, ją galima plukdyti, kur reikia, šitas projektas man labai patinka. Kitas mūsų darbas skirtas vadinamiesiems lūšnynams. Jie auga ir visada trūksta pinigų padėti ten gyvenantiems žmonėms. Paprastai jie kuriasi prie vandens, tad mes sugalvojome, kad galima padaryti plaukiojančias mokyklas, elektros centrus ar kitas paslaugas, kurias galima plukdyti, kur reikia. Tai pagerina tokių vietų sąlygas ir yra gerokai lengviau finansuojama nei projektai pačioje teritorijoje.

– Ar tokiame name jaučiama, kad jis yra ant vandens?

– Gyvenimas tokiame name yra visiškai įprastas, nesijaučia jokio bangavimo, tai tiesiog stabilus namas. Be to, kokia tai graži vieta. Paprastai žmonės turi valtis, vaikai gali žaisti prie vandens, žiemą – čiuožinėti aplink namą. Tokie namai turi labai daug privalumų. Manau, kad tai kitas miestų evoliucijos etapas: prieš tai jie augo į viršų, o dabar plėsis į vandenį.

– Savo pranešime daug kalbėjote apie problemas, kurių tokios konstrukcijos padeda išvengti. Ką čia svarbiausia žinoti?

– Tai išsprendžia vietos klausimą augančiuose miestuose, saugumo problemas tokiose vietose, kur vanduo kelia grėsmę. Be to, leidžia miestus statyti mobilesnius, lankstesnius, prisitaikyti prie kintančių poreikių. Todėl manau, kad konstrukcijos ant vandens yra mūsų ateitis.