Ar neišdžius pieno upės, neištirps sviesto krantai?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo žemės ūkio ministrė Virginija BALTRAITIENĖ, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Jonas VILIONIS, Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus STANČIKAS ir buvęs žemės ūkio ministras, Seimo narys Kazys STARKEVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Per pastaruosius 10 metų Lietuvoje karvių skaičius sumažėjo nuo 453 tūkst. iki 316 tūkst. Europos Sąjungoje vidutinė žalio natūralaus riebumo pieno supirkimo kaina siekė 374,2 Eur/t, pas mus - 290 Eur/t. Skirtumas labai didelis, ar ne dėl to visos problemos?

V.BALTRAITIENĖ: Pokyčiai pastaruosius 10 metų nenumaldomai vyksta visur, ne tik pieno sektoriuje. Aišku, galima kaltinti supirkimo kainų mažėjimą. Galima pasakyti, kad daugiausiai galvijų mažėja smulkiuose ūkiuose. Kaip ir visose šalyse, pas mus vidutiniame pieno ūkyje vidutiniškai yra 6 karvės. Taigi įsivaizduokite, kokio dydžio yra ūkiai. Žinoma, laikoma ir po tris šimtus melžiamų karvių, ir po keturis šimtus, ir po tūkstantį. Bet vidutiniškai skaičiuojant maži ūkeliai turi po 1-2 karves. Karvių mažėjimo statistiką labiausiai lemia gyvulių mažėjimas smulkiuose ūkiuose. Bet jų daugėja stambiuose.

Taip, pagal pieno supirkimo kainas mes atsiliekame nuo Europos vidurkio. Tačiau turbūt esame išskirtiniai visoje Europos Sąjungoje, nes labai daug turime smulkių ūkelių, juose - po keletą karvių ir pieną jie priduoda perdirbėjams būtent per supirkėjus arba per supirkimo punktus. Nežinau, ar daugiau nors vienoje Europos valstybėje yra tiek supirkimo punktų, kiek yra pas mus. Jų išlaikymas, aišku, turi įtakos kainai.

Pavyzdžiui, „Rokiškio sūris“ teigia, kad 50 proc. pieno superka būtent iš tų smulkiųjų. Taigi vidutinė kaina taip ir susidaro. Jiems yra mokama kur kas mažiau, negu tiems, kurie turi daugiau melžiamų karvių, kurie priduoda didesnį pieno kiekį. Vidutinė kaina pas mus yra 10 euro centų už kilogramą mažesnė negu Europoje.

Ar mes norime nedidelės dalies labai stambių pieno ūkių? Ne apie 5-6 šneku, šneku apie kelis tūkstančius tokių pieno ūkių, kurie patys generuotų pajamas ir kurtų pridedamąją vertę, bet kaime visiškai nebebūtų kitų subjektų. Ar mes turime numatyti, kiek pagal valstybės politiką turi būti palaikoma gyvybingų nedidelių ar vidutinių ūkių, kurie neturi daug žemės, bet turi pasistatę fermas dalyvaudami 2007-2013 metų programose?

Neseniai buvau Akmenėje, apsilankiau pas ūkininką, kuris turi 40 melžiamų karvių. Ferma graži, pieno cechas, kur jis melžia, atšaldo pieną, - tvarkingas, o pats gyvena medinėje trobelėje, nes nebeturi pinigų savo reikmėms. Jis viską investuoja, paskola paimta, programos pinigai paimti, iš tikrųjų gražu žiūrėti į fermą, bet žmogus turi gyventi minimaliomis sąlygomis.

Mūsų tikslas būtų išlaikyti šiuos ūkius, kad jie liktų gyvybingi, kad jie nebankrutuotų dėl didžiųjų plėtros. O tie, kurie turi vieną arba dvi karvutes, kaip aš sakau, - daugiau pensinio amžiaus žmonės, kurie prie savo pensijos prisiduria šiek tiek pajamų, arba daugiavaikės šeimos, kurios karvutes laiko dėl vaikų, o kiek pieno lieka - gali parduoti ar pagaminti produktų patys. Ne priduoti... Jie iš to niekada neišgyvens.

Mūsų ministerijos politika - vidutinius ūkius išlaikyti gyvybingus.

G.JAKAVONIS: Kad ir kokia būtų valdžia, Lietuvoje žemės ūkio ministrai visada buvo žemdirbių patriotai, bet kaimas vis tiek jaučiasi skriaudžiamas.

K.STARKEVIČIUS: Tikrai nėra lengva, kai tuos pinigus reikia išsikovoti norint šį sektorių sustiprinti ir išlaikyti rentabilų ir konkurencingą, palyginti su Vakarų ūkiais, kurie yra pažengę kur kas toliau. Kainas ministrė pristatė - tai gryna tiesa, ką ūkininkas čia gauna ir ką gauna ten. Karvių, kad ir kokia būtų vyriausybė, mažėja. Būna tokių bangų, kai, atrodo, jų pradeda daugėti, tada, aišku, ir pieno kainos pradeda augti. Tada atsiranda optimizmo, atsiranda ir naujų ūkių, šie sutvirtėja, daugiau prieauglio pasilieka, ne veršiukus parduoda. Paskui vėl atsirita banga, kuri nubloškia ten, kur buvome.

Šioms bangoms didžiulę įtaką daro perdirbėjai, kurie, siekdami maksimalių pelnų, neatsižvelgia į žaliavos tiekėją, su juo nesiskaito. Kaip rodo pavyzdžiai, per krizes kai kurių pieno perdirbimo magnatų po keliolika milijonų litų pražuvo. Tai reiškia, kad galima šiek tiek daugiau dalintis, mokėti, kad būtų išsaugotas potencialus ūkininkas.

Galiu pasakyti, kad kalbą tikrai randame. Kaimo reikalų komitetas 70 mln. litų Seime surado būtent kaimo sektoriui. Nors, kiek žinau, paskui ministrei teko aiškintis, esą lyg ir prieš Vyriausybės valią ėjo. Bet tų pinigų reikėjo, nes tada negalėtume vystyti tolesnių projektų.

G.JAKAVONIS: O ką galvoja pieno gamintojai?

J.VILIONIS: Matote, Lietuvoje yra oligopolinė sistema. Penki perdirbėjai, penki prekybininkai, valdžia ir mes.

G.JAKAVONIS: Ir vienas gamintojas.

J.VILIONIS: Taip. Į Žemės ūkio rūmus suvažiavę gamintojai į rezoliuciją įrašė punktą, kad neduotų perdirbėjams paramos. Tačiau ministrė sako, negali, premjeras sako, negali reguliuoti, už kiek parduoti, kur parduoti ir t.t.

Premjeras pats pripažįsta, kad 58 proc. pasiima prekybininkai. Tai pasakykite, kokią mes, ūkininkai, jiems turime galią?

Panagrinėkite, kiek jie vidaus rinkoje turi pelno. Rokiškis verkė, kad negali daugiau mokėti, negauna jokio pelno, bet 22 mln. litų gavo. Ir tai vidaus rinkoje. Kiti vėl gavo pelno. Jūs apskaičiuokite, kaip pieno ūkis verčiasi šiandien gaudamas tik tuos 22 euro centus (o po Naujųjų buvo sumažinę net iki 17 euro centų)? Tai kuris čia to pelno turi?

Įstojome į Tarptautinę pieno tarybą. Joje šnekama (19 Europos Sąjungos šalių), kad gaunant tik 37 euro centus neapsimoka pieno gaminti. Kam gaminti pieną, jeigu jis nuostolingas?

G.JAKAVONIS: Pieno gamintojų suvažiavime, susitikime su ministre nebuvo nė vieno pieno perdirbėjo.

A.STANČIKAS: Iš tikrųjų šiandieninė situacija pieno sektoriuje - nepavydėtina. Na, tos sinusoidės nuolat kyla ir krenta. Imkime 2007 metus - 2007 metais kainos, atrodo, normaliai pradėjo kilti, ir mūsų žemdirbiai matė viltį, kad pieno sektorius stiprėja. Gyvulių sektoriuje pokyčių į gera irgi buvo. Bet atėjo 2008 metai ir viskas kardinaliai nukrito. Ta duobė buvo tokia gili, kad iš jos tik pamažu pakilome.

2013 metais - fenomenas - kainos, atrodo, vėl buvo priimtinos. Sakykime, 2014 metų pradžioje buvo nedidelis gyvulių skaičiaus padidėjimas, melžiamų karvių - taip pat. Bet būtent 2014 metais, net ne dėl Rusijos embargo, kainos pradėjo kristi. Tai susiję su kvotų panaikinimu. Kai kvotos panaikintos, rinkoje ima veikti tam tikri spekuliatyvūs dalykai. Bet iš to mūsų žemdirbiams naudos nėra.

Kaip ir prognozavo ekspertai, 2015-2016 metai yra krizinis periodas Europos pieno sektoriuje. Taigi kyla klausimas, kaip mūsų žemdirbiams išgyventi. Visuotinio pieno gamintojų suvažiavimo vienas iš pagrindinių akcentų buvo tas, kad žemdirbiai net nenori aukščiausių kainų, jie nori bent europinės vidutinės kainos.

Jeigu mūsų perdirbimo įmonės nesugeba mokėti ūkininkams tokios kainos, vadinasi, reikia ieškoti kitų resursų. Galbūt tai gali būti europinės lėšos, dėl kurių dar galima bandyti derėtis su Europos Komisija, nors tai ir labai sudėtinga. Ko gero, ministrė pasakys, kad kol kas sulaukiame tik neigiamų atsakymų. Bet, kaip sakoma, jei neįėjome pro duris, ieškokime, gal langą atrasime pravirą.

Reikia ieškoti galimybių, galbūt iš nacionalinio biudžeto. Vien iš paramos, ko gero, mes neišgyvensime. Paramos ir labdaros ūkininkui nereikia. Jam reikia kainos. Bet jeigu šiandien šito neįstengiame užtikrinti, vadinasi, reikia ieškoti galimybių.

Perdirbėjai pastaruoju metu į krūtinę mušasi ir sako, kad daugiau mokėti negali. Esą jeigu jie bent kiek daugiau mokės, tai ves link bankroto. Aišku, mes, žemdirbiai, negalime pasakyti, gali jie ar negali. Esmė yra ta, kad jeigu nerasime priemonių kainoms nors kiek stabilizuoti ir palaikyti ar bent jau ūkininko išlaidoms padengti, mes šitą sektorių galime prarasti.

Šiame sektoriuje yra ir dalis ūkininkų, būtent smulkiųjų, kurie yra garbaus amžiaus. Į jų vietą jaunimas neina. Pieno sektorius ir investicijoms yra imlus, ir darbo sąnaudoms, plius didžiulė rizika, o kainų stabilumo nėra. Pamažu šį sektorių galime prarasti, bet kartu prarasime ir pramonę.

Būtų galima pateikti pavyzdžių, kad ir linų sektoriaus. Ūkininkai, ko gero, neišnyko, ūkininkai perėjo į kitas sritis, bet pramonę praradome. Negrįžtamai. Šiandien kai kas dar bando sakyti, kad atgaivinsime linus. Linų auginimą galima atgaivinti, o kas juos perdirbs, kiek tai kainuos? Čia jau yra kitas klausimas.

G.JAKAVONIS: Plungės linų perdirbimo fabrikas neveikia?

A.STANČIKAS: Neveikia, nors 2002 metais iš didelės tribūnos girdėjau, kaip šios įmonės direktorius sakė, kad nereikia jam tų ūkininkų linų, nes jų linai yra blogi, o siūlų galima labai pigiai įsigyti iš Kinijos. Deja, įvežtinė produkcija arba žaliava nepasitvirtino.

Pirmiausia pirminė perdirbimo pramonė žlugo, o paskui žlugo ir linų audinių fabrikas. Bankrutavo prieš ketverius metus. Apie 1400 darbuotojų liko gatvėje. Tai liūdnas pavyzdys, bet jis yra. Kad taip neatsitiktų, šiandien mes turime galvoti ir apie pieno sektoriaus rytojų.

Dažnai bandau tai palyginti ir kalbėti, bet rezultatai neigiami. Žinau, kas yra kaime: smulkus ūkininkas - garbaus amžiaus ūkininkas. Kas į jo vietą ateis, kas kompensuos jo išėjimą?

Kol kas to mechanizmo nematau. Strategija, ypač gyvulininkystėje, turi būti numatyta ne mažiau kaip dešimčiai metų. Jeigu mes sakome, kad šiandien yra šio sektoriaus prioritetas, jis turi būti ir rytoj, ir po penkerių metų, ir po aštuonerių. Ne taip, kaip šiandien, - sakome, deja, pasikeitė laikotarpis, ketveri metai praėjo, kadencijos baigėsi, ateina naujos sudėties Seimas, naujas persiformavimas, ir to stabilumo tarsi nelieka. Taigi, žiūrint į tolimesnę ateitį, ką šiandien daryti, atvirai pasakius, net nežinau.

Protesto akcijos? Taip, galime organizuoti. Neseniai kalbėjomės su kolegomis latviais ir estais, diskutavome, ką daryti. Kita vertus, 30 proc. viso perdirbamo pieno yra įvežama iš kaimyninių šalių. Juokaudamas sakiau, kad Vyriausybė nesiims jokių priemonių ir neapribos įvežimo, nes tai prieštarauja įvairiems Europos reikalavimams, nes tai ir laisvas kapitalo judėjimas, ir laisvas prekių judėjimas. Tačiau ūkininkai gali ryžtis. Uždarys sienas, išpils įvežamą pieną ir viskas pasibaigs.

Tik klausimas, ar mes norime konfliktų su savo kolegomis, su ūkininkais iš kaimyninių šalių, Baltijos šalių, būtent su latviais ir estais. Nes ten perdirbamoji pramonė taip pat yra silpna, ne šiaip sau jie veža pas mus. Jie veža todėl, kad nelabai turi kur perdirbti. Tik vėl kyla klausimas, kodėl kai kuriais atvejais ta pati perdirbamoji mūsų pramonė ten moka didesnę kainą negu mūsų ūkininkui. Tiksliau sakant, dotuoja mūsų sąskaita.

G.JAKAVONIS: Aš taip galiu pateikti skaičius, kad Latvijoje mokamos didesnės kainos negu saviems. Naujajam Seimo Kaimo reikalų komitetui ir Vyriausybei teko sunkus uždavinys atgaivinti pienininkystę, ji paskelbta prioritetine sritimi. Kuo tai pasireiškia?

V.BALTRAITIENĖ: Daug ką galime padaryti ir mėginame daryti. Noriu pasakyti, kad šiandien šnekame tik apie pieno sektorių. O prioritetinė šaka yra visa gyvulininkystė.

Taigi nuo ko pradėti? Mes turime apsispręsti, kaip išlaikyti tuos ūkius, kuriuos turime. Kur yra viena ar dvi karvutės, pensininkai, - taip, į jų vietą tikrai niekas neateis, nes kada nors žmonės išeis anapus ir sunyks tie ūkeliai. Bet yra 40-50 ar net 100 melžiamų karvių ūkiai, jiems per kaimo plėtros programą galima padėti likti gyvybingiems ir stiprėti. Galbūt ir didinti bandas. Nešneku apie tuos ūkius, kurie yra tūkstantiniai, prekiniai.

Kaimo plėtros programoje ir pinigai, ir prioritetai skirti vien tam, kad ūkininkas eitų į gyvulininkystę. Modernizavimui, investicijoms jis iš karto gauna 20 balų, plius intensyvumas. Šiaip jis yra 40 proc., o čia 50 proc. Jeigu žmogui yra daugiau nei 40 metų ir jis užsiima augalininkyste, jam turbūt yra sunku ateiti į gyvulininkystę. Ir tos paramos jis negaus, nes pajamų iš tos veiklos nėra. Bet, kaip minėjau, tikslas yra pastiprinti ir tuos, kurie jau dirba šioje srityje.

Investicijos ir parama reikalingi tam, kad vaikai norėtų perimti ūkį. Ateiti naujieji gali, būtent tai jaunieji ūkininkai, kurie turi teisę gauti paramą gyvulininkystei. Tokie iš karto gauna 60 tūkst. eurų pirminę investiciją įsikurti.

J.VILIONIS: Ką už tiek nusipirksi?

V.BALTRAITIENĖ: Jeigu į viską žiūrėsime pesimistiškai, niekada gyvenime nieko nepasieksime. Tik noriu pasakyti, kad už 60 tūkst. galima pradėti įsigyti ūkinių gyvulių, ne tik traktorių pirkti. Taip, pas mus kažkodėl visi pamišę dėl traktorių. Ir kuo galingesnių. Jeigu Kazimieras turi, tai būtinai ir Jonas turi tokį turėti, jeigu Jonas turi, tai ir Andriejus turi turėti, jeigu Andriejus turi, tai ir aš turiu tokį turėti.

Dabar grįžtu prie perdirbėjų. Kaip galima spręsti tuos dalykus ir kaip juos sprendžia senosios valstybės? Ar mūsų pieno sektorius yra vieningas? Ne. Didysis eina ir šneka už save, Jonas šneka už save, kitas mažiukas eina ir už save šneka. Supirkėjų, perpirkėjų yra 70. Ko trūksta? Iš tikrųjų mūsų vieningumo. Jeigu visi mūsų pieno gamintojai susijungtų į vieną pieno gamintojų grupę, nueitų į „Rokiškio sūrį“, į „Žemaitijos pieną“ ir pasakytų, kad mes esame įgalioti derėtis ir deramės. Kas priduoda kelis šimtus tonų pieno - tokia kaina, kas priduoda tiek pieno - kita kaina, mažiukams - dar kita kaina. Ir jeigu nesusidera, vadinasi, niekas pieno neveža. Ar kuris nors iš jūsų išdrįsite atvežti srutų palaistyti? Taip, išdrįsite. Ar išdrįsite visi nevežti pieno nors dvi dienas? Pilkite lauk nuvežę prie perdirbėjų įmonių, iš karto kaina pasikeistų. Jūs to nepadarysite.

J.VILIONIS: Mes buvome padarę.

V.BALTRAITIENĖ: Ką buvote padarę? Padarykite visi, ne vienas. Taip, dabar yra kooperatyvai, mes skatiname kooperatyvus. Su kooperatyvais nesiskaito perdirbėjai. Kodėl perdirbėjai taip gyvena? Dėl to, kad jie nueina, su viena bendrove susitaria, su kita, ateina pas trečią, tada kooperatyvui ir sako: „Man tų tavo 200 tonų nereikia, nes anas tūkstantį atveš, arba tu sutik su kita kaina.“ Pripažinkime, nėra vieningumo.

Paramos valstybė ar Europos Sąjunga tiek neduos, kad galėtų visą laiką dengti susidariusius nuostolius. Buvo skirta beveik 50 mln., tai 2014 metų šoką dėl sumažėjusių kainų šiek tiek neutralizavo. Toliau deriname su Vyriausybe, kad pagal tą pačią programą dar kažkiek galėtume gauti. Ir viskas.

Kuo daugiau valstybė duoda, tuo perdirbėjai labiau mažina kainą. Mes turime ieškoti kitų būdų. Turime visi vieningai ir tikslingai veikti. Jeigu galvosime, kad nieko nepadarysime, niekada nieko ir nepadarysime. Prancūzijoje visi gali vieningai sutarti ir vieną dieną neduoti pieno. Perdirbėjai patys pripažino, kad bankrutuos, jeigu Lietuvoje nebus pieno.

G.JAKAVONIS: Seime viešėjo Kazachijos delegacija, domėjosi mūsų pieno produktais, buvo kalbama ir apie Korėją. Ar svarstomos kitos galimybės? Ar tolimos rinkos - panacėja?

K.STARKEVIČIUS: Tikrai ne nuo ministerijos priklausė tos didžiosios rinkos. Štai Latvija jau toli nuėjo, net iki Kinijos.

V.BALTRAITIENĖ: Latviai net neprašė leidimo, jie gavo. Čia politiniai klausimai.

K.STARKEVIČIUS: Pati sutartis, kad Lietuvai būtų leista, jau pasirašyta. Jų vyriausybėms keičiantis skubėjome pasirašyti, bet paskui buvo Dalai Lamos vizitas. Tada viskas sustojo.

V.BALTRAITIENĖ: Dabar vėl atšilimas. Toliau derinami tie santykiai, turbūt iš naujo bus pasirašoma. Mes skyrėme žemės ūkio atašė Kinijoje, šis valstybės pareigūnas bus atsakingas ir už Korėją, Vietnamą, kitas aplinkines valstybes.

Dar noriu pasakyti, kad pieno miltai yra biržinė prekė ir nuo paklausos visame pasaulyje priklauso, kiek galime eksportuoti. Jeigu Kinija atgaivins importą iš kitų valstybių, tai pagal kainas pajusime ir mes. Nes dabar eksportas yra išaugęs, bet kainos mažos. Į Rusiją vežėme kitą produkciją - varškę, pieną, varškės sūrius, grietinę, jogurtus. O dabar vežame pieno miltus, yra eksportuojami sūriai ir sviestas. Pavyzdžiui, praėjusiais metais sviesto eksportas išaugo 11 kartų. Bet iš karto lieka šalutinis produktas pieno miltai, o jų paklausa yra kritusi.

G.JAKAVONIS: Besiruošdamas šiam pokalbiui bendravau su Vytautu Ramanausku, „Tėviškės“ bendrovės vadovu. Jis sakė neturįs problemų, pieną parduoda „Pienui.LT“.

J.VILIONIS: Matote, tie, kurie įstoję į kooperatyvą, moka nario mokestį, turi direktorių, pienvežius. Buvau pats „Pieno.LT“ įkūrėjas, pas lenkus rinkos ieškojau. Suradome, ėmėme tiekti pieną vaistų pramonei. Ministrė šneka apie vienybę. Kooperatyvai dabar, kai blogai, sako, kad vienijasi, bet kai pasidaro gerai, prasideda „man per toli vežti į čia“, „man per toli į ten“, ir jų vienybė baigiasi.

Ir toje pačioje Lenkijoje lenkai pamatė, kad kai vežė vienas kooperatyvas, buvo viena kaina - jie ir su Suvalkais gerai prekiavo, - bet kai atsirado daug kooperatyvų, pasidalijo - tas neperka iš to, tas neduoda tam. Taip pat ir mūsų perdirbimo įmonės. Pamatė dabar kooperatyvus - tu nestok į kooperatyvą, tam pačiam ūkininkui duoda didesnę kainą negu visam kooperatyvui. Jie jau išmoko, paėmė įrankį. Dabar pats pagrindinis dalykas, sako, valdyti pieną. Buvo, kad Vilkyškiams nepardavė, pardavė Marijampolei, bet Marijampolė paskui ėmė ir vėl sumažino kainas.

V.BALTRAITIENĖ: Pieno miltus gamina, jiems tikrai yra labai sudėtinga. Jie yra labai priklausomi.

J.VILIONIS: Žinau, bet Marijampolė turėdama tik eksportui pieno miltų, kondensuoto pieno ir grietinėlės, iki Naujųjų metų mokėjo didžiausią kainą. Eksportuodami sugebėjo. Dabar pažiūrėkite, kokius vidaus rinkoje pelnus jie gauna.

Noriu sugrįžti prie gyvulininkystės. Buvo priimta garsioji V.Juknos programa.

V.BALTRAITIENĖ: Ji tebėra.

J.VILIONIS: Toje gyvulininkystės programoje parašyta, kad kasmet daugės karvių ir ožkų. Tai jeigu mes eitume į ožkininkystę, smulkiesiems gal ir geriau būtų.

V.BALTRAITIENĖ: Ypač tuose rajonuose, kur kiaulių maras.

J.VILIONIS: Dar tokį dalyką noriu pasakyti. Mums reikės išlikti, gal mes tada susiėję kitaip šnekėsime, ateis kitas ministras. Bet valdžia su žemdirbiais vis dėlto turėtų derėtis - ir dėl ministrų, kaip kuris ateina, o dabar pastato... Štai V.Jukna prasėdėjo dvejus metus.

G.JAKAVONIS: O jeigu Lietuvos kariuomenės kariai savo krašto apsaugos ministrą rinktų?

V.BALTRAITIENĖ: Aš atsimenu, kaip buvo prieš mane. Taip, buvo šiek tiek ir šnekama, gal nebuvo klausiama, tiek rūmai, tiek ūkininkų sąjungos patys savo nuomonę reiškė. Jų gal niekas neklausė.

G.JAKAVONIS: Žemdirbiai visada dialogą su ministru rasdavo. Tik galbūt ne visada išspręsdavo...

J.VILIONIS: Šnekėti mes galime begalybę, bet reikia rezultatų.

V.BALTRAITIENĖ: Pastaruosius metus turbūt niekas tiek nesišneka, kiek mes šnekamės. Taip, reikia rezultatų, bet aš noriu vėl grįžti prie vieningumo, - čia jau ne apie pieno sektorių šneku, - jo apskritai nėra. Pavyzdžiui, dabar matome, kaip tampo tą paklodę visi į visas puses ir niekam nerūpi kitas sektorius. Svarbu, kad man duotų, ir dar svarbu, kad kaimynas negautų. Toks lietuvis yra. O pinigų yra tiek, kiek yra.

J.VILIONIS: Surengėme suvažiavimą, rezoliucijas atidavėme Kaimo reikalų komitetui ir Žemės ūkio ministerijai. Ir ką mes gavome iš Kaimo reikalų komiteto? Kai buvau susitikime su prezidente, susitikau ir su Kaimo reikalų komiteto nariais. Jiems parodžiau tą lapuką, vadinamąjį atsakymą, o jie žiūri į mane. Jiems sakau: „Vyrai, ką jūs, „ant durniaus“ čia?“ Atsako, kad nematė. Tai štai kaip svarbu Kaimo reikalų komitetui ir S.Bucevičiui, kuris pats pasirašė, kad svarstė šitą klausimą.

G.JAKAVONIS: Ką daryti - amžinas klausimas.

A.STANČIKAS: Jeigu žinočiau tikslų atsakymą, ką daryti, ko gero, jį pasakyčiau ir bandytume daryti. Tokio idealaus recepto nėra, bet apie tą vienybę, kaip ir ministrė užsiminė... Iš tikrųjų mes esame lietuviai. Ant kiekvienos kalvos savas kunigaikštis. Suvienyti pieno sektorių nėra taip paprasta.

Neseniai buvau Taline ir ten, neformaliame susitikime, diskutavome kooperacijos klausimais. Ką daryti, nes tiek Lietuvos, tiek Latvijos, tiek Estijos ūkininkų situacija sudėtinga? Žiūrint į perspektyvą kainos nėra džiuginančios, kol kas mes nematome išeities taškų. Kartu bandome ieškoti ir kažkokios paramos, bet tai yra laikinas dalykas.

Kitas dalykas, apie ką mes kalbame, tai bendras kooperatyvų produkcijos pardavimas. Bendras trijų Baltijos šalių. Kad atsirastų logistika. Kooperatyvas gamina savo produkciją, ją atiduoda į bendrą kitą kooperatyvą ir tada nereikia tarp savęs konkuruoti.