Algų kėlimas kiršina žmones

- Premjeras ir sveikatos apsaugos ministras pareiškė, kad medikams 8 proc. kils atlyginimai. Tiesa, tik gydytojams ir slaugėms. Kiti sistemos darbuotojai liks nuskriausti. Ar normali praktika, kai atlyginimai dalijami kaip saldainiukai tam, kas paprašė? - „Vakaro žinios“ paklausė ekonomisto, VU profesoriaus Romo Lazutkos.

- Kad didinami atlyginimai, tai gerai, nes tie atlyginimai nėra dideli. Bet yra prastai tai, kad didina, nes Vyriausybė atrado pinigų. Tarsi grybų ieškotų, ieško pinigų atlyginimams didinti. Keista, kad kaip grybautojai kartais atranda pinigų, kartais neatranda. Neturėtų taip būti. Metų biudžetas buvo sudaromas ir tvirtinamas praėjusių metų rudenį, kartu su ligonių kasų biudžetu. Jei numatoma atlyginimus didinti, tada ir turėjo būti numatytos lėšos. Tikrai nėra karo metas, kad kažkam nutikus imama ieškoti pinigų, neaišku, rasi jų ar ne.

- Kodėl nuolat taikoma praktika, kad atlyginimai keliami tai vienai, tai kitai grupei be jokios loginės sekos?

- Taip, neaišku, kodėl išskiriamos tam tikros grupės. Pastreikavo mokytojai, davė jiems keletą milijonų, dabar gydytojams. Neturėtų taip būti. Štai dėstytojai nestreikuoja, nevaikšto ir negauna. Tuomet tokia praktika skatina žmones, kad kiekviena grupė atskirai eitų. O turėtų atlyginimų sistema būti bendra. Jei numatyta, kad šiemet 5 proc. turėtų didėti atlyginimai, tai biudžeto įstatyme turėtų būti numatyta, kad ir pensijos, ir išmokos, ir minimali alga, ir biudžetinių darbuotojų algos didėja šiemet tiek, kiek padidėjo vidutinė alga.

- Kai nėra aiškios atlyginimų kėlimo strategijos, peršasi nuomonė, kad algų kilimą jaučia tie, kurie išsireikalauja, ir tai nebūtinai yra silpniausia grupė?

- Įstatymu turi būti įtvirtinta, kad, augant ekonomikai ir didėjant algoms privačiame sektoriuje, kiltų ir biudžetinio sektoriaus darbuotojų atlyginimai. Tai turi būti susiję su kainų augimu ir vidutiniu atlyginimu. Pagal tai turėtų būti indeksuojamos ir viešojo sektoriaus darbuotojų algos. O ne taip, kad viena grupė nuėjo tyliai prie premjero ar ministro, o gal patriukšmavo gatvėje ir pakilo atlyginimai. Tai negerai ir neturėtų būti taip, kad ministras ar premjeras turi galimybę tų pinigų prigrybauti. Jei tai būtų asmeniniai pinigai iš savo kišenės, jie gali ir prigrybauti jų, bet juk čia ne labdara, o valstybės pinigai. Surinktų pinigų išlaidos irgi turi būti tvarkomos įstatymais, o ne pavienių politikų sprendimais. Jie turėtų būti tvarkomi visai ne taip. Tai sena praktika, kuri rodo, kad mes necivilizuotėjame. Demokratinėje visuomenėje tokie dalykai neturėtų būti leidžiami. Tai nesutvarkytos valstybės požymis, kai visuomenė toleruoja tokią praktiką, nes paperkamos tam tikros grupės, politikai prisitaiko prie sau naudingo politinio ciklo fazės.

- Argi tokia algų dalijimo praktika nekiršina skirtingose grupėse esančių gyventojų, kai vieniems atlyginimai šiemet didinami, kitiems ne?

- Taip. Tokia praktika tikrai negera. Taip skatinama ir tai, kad žmonės eitų į gatves, o kiti tuomet eina kitais būdais tikslo link. Galbūt pas ministrą kaip delegacijos atstovai, kažkas gal gali asmeniškai patekti pas premjerą. Taip nuolat ieškoma palankių būdų susitarti.

Jūratė VOLOSKEVIČIENĖ, Mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė:

Netoleruojame tokios praktikos, nes atlyginimų kėlimas turėtų būti sisteminis. Kadangi biudžetininkai negamina produkto, o pelnas yra ne materialus, valdžia jo visiškai ir nevertina. Pedagogai štai savo streiku iškovojo 8 mln. eurų.

Valdžios atstovai nuolat naudoja kozirį, kad ne vieni mes vargšai ir kodėl mes reikalaujame sau. Deja, visi algų kėlimų žingsniai ir yra tradiciškai daromi prieš rinkimus. 2008 metais mokytojai išėjo į gatves ir pasiekė neblogą tikslą todėl, kad tais metais vyko rinkimai ir pedagogų atlyginimas buvo kai kurių partijų rinkimų pažadas. Tačiau 2009 metų krizė visus teigiamus pokyčius sustabdė ir šiemet streiku buvo reikalauta jau net ne atlyginimų kėlimo, o jų grąžinimo į prieškrizinį lygį.

Į ką bežiūrėtume, visi tokie atlyginimų kėlimai yra tik voties gydymas. Kai votis sprogsta, tuomet tarsi duodami antibiotikai. Bet juk reikia žiūrėti, kad ta votis nekiltų. Už žmogaus sveikatą reikia kovoti ne tuomet, kai jau pūliuoja.

Juozas RIMKUS, Kultūros darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas:

Tokia praktika vyksta todėl, kad Lietuva jau 25 metai neturi nacionalinės kolektyvinės sutarties, kurioje būtų viskas reglamentuota. Kai jos nėra, o silpnos profsąjungos nesiekia jos grąžinti, valdžia nesuinteresuota, todėl ir vyksta toks paklodės tampymas. Žinoma, geriausia būtų, jei veiktų nacionalinė kolektyvinė sutartis, kuri numatytų tris minimalius atlyginimus: už nekvalifikuotą darbą, už kvalifikuotą darbą ir už aukštai kvalifikuotą darbą. Tuomet šakų kolektyvai, kaip medikai ar kultūros darbuotojai, galėtų pagal tai reglamentuoti ir savo srities apmokėjimą. Bet, matyt, valdžia to bijo.

Dabar atlyginimai yra politikams kaip rinkimų žaidimas. Pažiūrima, kuri šaka yra aktyvesnė rinkimuose ir turi daugiau įtakos rinkėjams. Medikai turi įtakos rinkėjams, tad taip ir elgiamasi. Nusistovėjusi praktika tokia, kad daugiau gauna dar ir tie, kurie prašo, streikuoja, trenkia kumščiu ar net pradeda grasinti. Tuomet puolama gesinti kaip gaisro.

Jurgita ŽIŪKIENĖ, Slaugos ir socialinių darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė:

Žinoma, turbūt kiekvienam pavydu arba įkvepia, kai kažkas šalia gauna didesnį atlyginimą, nei aš galvoju, kad nusipelnau. Dabartinis atlyginimų pakėlimas medikams nėra tas tikrasis pakėlimas, nes tai tik laikinas problemos sprendimas. Dar laukia didelis darbas susiderėti, kaip tie pinigai bus paskirstomi. Tai tiesiog vienkartinė injekcija. Tad būtų galima manyti, kad tai yra veiksmas prieš rinkimus, siekiant papirkti rinkėjus.

Žinoma, viešąjį sektorių finansuoja valstybė, todėl jis iš valstybės ir reikalauja to darbo apmokėjimo adekvatumo. Matyt, kas turi sėkmingesnius derybų rezultatus, tie savo tikslų ir pasiekia greičiau. Turbūt tai yra socialinio dialogo principas. Protestai ar streikai yra viena iš formų. Bet jeigu neprašysi, mažesnė tikimybė, kad gausi. Žinoma, mes palaikome ir pedagogus, ir medikus, ir kitų sričių atstovus, bet reikia pripažinti, kad viešasis sektorius apskritai Lietuvoje nepakankamai finansuojamas.

Aldona BAUBLYTĖ, Sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė:

Tikimės, kad dėl atlyginimų kėlimo pagerės situacija sektoriuje. Jeigu pinigai bus pervedami per paslaugas, manau, kad bus realus rezultatas. Žinoma, kaip visuomet, iškils problema, ar kiekvienas darbdavys ar direktorius iš tiesų padarys taip, kaip nustatyta.

Lietuvoje turbūt nė viena šaka ar sritis neturi ilgalaikės darbo apmokėjimo sistemos. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl atlyginimai visiems keliami atskirai. Dažniausiai tuomet, kai susivienija darbuotojai ir pradeda reikalauti. Manau, kad taip yra todėl, jog problemiškai perskirstomi valstybės biudžeto pinigai. Politikams tokia situacija yra patogi. Nes tie, kurie tyli, gali pakentėti. O medikai, jei tik pradeda kalbėti, tuojau prasideda kaltinimai dėl korupcijos.

Bet tokia atlyginimų sistema kiršina specialistus ir visuomenę. Žinoma, ir mes bijome, kad nors nuo liepos 1 d. turėtų padidėti atlyginimai, turbūt vis tiek liks tokių įstaigų, kur dauguma darbuotojų to didėjimo ir visai nepajus.

Alfredas POVILANSKAS, Ugniagesių gelbėtojų profesinės sąjungos pirmininkas:

Kaip profesinės sąjungos atstovas, džiaugiuosi, kai keliami atlyginimai. Tik dabar tokia sistema, kad gauna tie, kas paprašo. Mokytojai streikavo - gavo, medikai pasireiškė - irgi gavo. Būtų gerokai tikslingiau numatyti bazinio dydžio kėlimą, kad ir nedidelį, bet nuolatinį. Panašiai, kaip buvo daroma su minimaliu atlyginimu. Nes dabar dažniausiai ketverius metus laukiama rinkimų, tuomet pasakoma, kad bus šiek tiek keliami atlyginimai, o po rinkimų paaiškėja, kad nėra pinigų.

Dabar situacija labai nesąžininga. Šiek tiek pakėlė pedagogams, šiek tiek medikams, tai vėl kažkas ims reikalauti. Normalu, visi nori didesnių atlyginimų. Ugniagesiams gelbėtojams sumažintas bazinis lygis ir net praėjus beveik 10 metų nuo krizės ugniagesio gelbėtojo atlyginimas nesiekia 2008 metų atlyginimo lygio.

Matyt, iki šių metų rinkimų dar sulauksime ne tik pažadų, bet ir šiokio tokio realaus pensijų didinimo.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“