Aferistų versliukui keliai liks atviri

Spragų gausu

Oficiali statistika teigia, kad Lietuvoje šešėlinė ekonomika sudaro apie 25 proc. bendrojo vidaus produkto ir vienas iš ryškiausių šešėlio bruožų - grynieji pinigai. Ten, kur vyksta sandėriai grynaisiais pinigais, visada lieka vietos neapskaitomiems sandoriams.

Bendra valstybės politika - siekti atsikaitymų grynaisiais pinigais mažinimo. Seime dar pernai pradėtas svarstyti Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymo projektas. Siūlyta riboti ir vartojimo kreditų išdavimą grynaisiais pinigais - toks punktas buvo įrašytas Vartojimo kredito įstatymo pataisose.

Pretekstas - tai padėtų užtikrinti, kad vartojimo kreditų sektorius būtų skaidrus ir nekeltų jokių abejonių dėl veiklos teisėtumo, mokesčių mokėjimo ir pinigų kilmės, mokėjimų grynaisiais pinigais mažinimas suteiktų platesnes galimybes geriau kontroliuoti pajamų ir išlaidų teisėtumą, sekti įmonių finansines operacijas.

Manoma, kad tai mažintų ir šešėlinį skolinimą, kai fiziniai asmenys, prisidengdami oficialiai veikiančių įmonių vardu, skolina grynuosius pinigus, tačiau sudaryti sandoriai nėra apskaitomi, nemokami mokesčiai, netaikomi įstatymuose numatyti vartotojų apsaugos mechanizmai.

Kai kurios dabar Lietuvoje veikiančios vartojimo kreditų įmonės reklamuojasi, kad kreditus grynaisiais gauti yra labai paprasta - pinigai pristatomi tiesiai į namus. Kaimynėje Lenkijoje prieš kurį laiką buvo plačiai nušviesti atvejai, kai tie patys grynuosius pinigus atnešę agentai būdavo užpuolami ar net nužudomi. Laimė, Lietuvoje tokių faktų dar nesigirdėjo.

Dėl vienos tokių į namus pinigus pristatančių kompanijų prieš keletą metų Didžiojoje Britanijoje buvo kilęs nemažas triukšmas. Mat paaiškėjo, kad jai dirbantys asmeniniai kredito tarpininkai, kurie atneša pinigus ir pasirašo su klientais sutartis, tampa ir „skolų išmušinėtojais“, nes jų darbo užmokestis priklauso nuo surinktų įmokų dydžio.

Dar viena problema - kai kurie žmonės, negaudami kredito iš legaliai veikiančių įmonių, kreipiasi į skolinimo paslaugas skelbimuose siūlančius asmenis. Iš tokių „skolintojų“ grynuosius pinigus pasiėmęs, sudaręs sutartį, pasirašęs vekselį žmogus tampa civilinių santykių dalyviu. Tačiau tokiam sandoriui netaikomas Vartojimo kredito įstatymas ir vartotojų teisių apsauga. Vartojimo kreditų įstatymo nuostata dėl grynųjų pinigų operacijų draudimo ne komercijai skirtose patalpose užkardytų tokias paslaugas.

Lietuvoje yra precedentų, kai pasinaudojant kliento patiklumu į namus atėjęs kreditoriaus atstovas privertė pasirašyti vekselius kelis kartus didesnei sumai nei žmogus buvo skolingas. Pavyzdžiui, Panevėžio apylinkės teisme nagrinėjama byla, kurioje skolininkė apskundė jai greitąjį kreditą suteikusį ir vekselius pasirašyti privertusį Vilniaus verslininką. Verslininkas kaltinamas apgaulingu apskaitos tvarkymu ir pasikėsinimu sukčiauti.

Nusprendė neriboti

Logiškai galvojant, siūlymas riboti kreditų teikimą grynaisiais pinigais ne komercijai skirtose vietose prisidėtų tiek prie Vyriausybės tikslo mažinti šešėlį, tiek prie vartotojų teisių apsaugos. Tačiau antradienį vykusiame Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje svarstant Vartojimo kredito įstatymo pataisas buvo nuspręsta vartojimo kreditų teikimo grynaisiais pinigais neriboti.

Kodėl? Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Petras Narkevičius „Vakaro žinioms“ teigė, kad toks buvo Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojos Ingridos Šimonytės siūlymas. Argumentas: rinka viską sureguliuos, kaip reikia.

„Asmeniškai kiekvieno siūlymo detaliai nespėju išanalizuoti, nes jų pateikiama vos ne kiekvieną dieną, - sakė P.Narkevičius. - Iki šiol vartojimo kreditų išdavimas yra nereglamentuotas, tad dabar svarbiausiais mūsų uždavinys - reglamentuoti. Šis įstatymas labai svarbus žmonėms ir gerai, kad pagaliau atsirado rimta valia šį įstatymą svarstyti ir priimti“.

Vietoj komentaro

„Vakaro žinios“ domėjosi, ar toks Lietuvos banko sprendimas džiugina vartojimo kreditų teikėjus - juk jų verslas bus mažiau ribojamas. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos (LSVKA) prezidentas Liutauras Valickas teigė, kad asociacija būtų palaikiusi kreditų išdavimo grynaisiais pinigais draudimą, nes nori turėti visiškai skaidrų vartojimo kreditų sektorių.

„Vartojimo kreditų versle egzistuoja vienas tikrai negeras dalykas - aferistai, kurie teigia, kad yra legaliai veikiančių įmonių tarpininkai, duodantys grynus pinigus žmogui ir pateikiantys pasirašyti dokumentus. Tos sutartys įvairios, sumos - didesnės, nei pagal įstatymą turėtų būti. Galiausiai apskritai paaiškėja, kad tai yra tiesiog fizinio asmens sutartis su fiziniu asmeniu... Ir tokių atvejų vis daugėja“, - sako L.Valickas.

Jei pinigai būtų pervedami elektroniniu būdu, LSVKA vadovo teigimu, būtų galima atsekti, kas darė pavedimą, iš kur jis, kada pervesta ir kt. Tad būtų ir didesnis veiklos skaidrumas, ir atsekamumas - ko iš esmės ir siekiama Vartojimo kredito įstatymo pataisomis. Bet kažkodėl Lietuvos bankas nepalaikė tokio siūlymo, o visi minimi argumentai nebuvo išgirsti.

„Labai įtartinai atrodo kai kurių institucijų noras itin griežtai reguliuoti skolinimo rinką, tačiau palikti atvirą landą, kuri leis toliau plėstis šešėliui. Žinome jau daug atvejų, kai būtent dėl galimybės teikti kreditus grynaisiais pinigais nukenčia gyventojai, jiems tenka bylinėtis teismuose su juos apgavusiais šešėliniais skolintojais“, - sako L.Valickas.

Anot jo, vartotojiškų kreditų teikėjai jau kelerius metus junta, kad Lietuvos banko specialistai itin intensyviai nori viešai parodyti, kad smulkiųjų vartojimo kreditų sektorius yra išskirtinai blogas. Priežiūros specialistų tendencingas požiūris į palyginti mažą smulkiųjų kreditų rinką mažų mažiausiai atrodo keistai. Susidaro įspūdis, kad dirbtinai norima matyti problemas ten, kur po to jau bus prižiūrėtojui pakankamai galimybių „priežiūrai, ribojimams ir kontroliavimui“.

L.Valicko teigimu, vartojimo kreditų sektorių šio sektoriaus prižiūrėtojas Lietuvos bankas kritikuoja nuo pat 2012 m., kai perėmė priežiūrą. Į smulkiųjų kreditų sektorių koncentruojama visa kritika, išryškinamos tik neigiamos tendencijos ir pokyčiai. Taip formuojama visuomenės nuomonė, kad kreditą saugu imti tik komerciniame banke, o paties Lietuvos banko prižiūrimos vartojimo kreditų bendrovės viešojoje erdvėje net laikomos pusiau šešėliniu verslu, neturinčiu nieko bendra su šalies finansine sistema.

„Lietuvos banko teikiami pasiūlymai dėl vartojimo kredito įstatymo pristatomi kaip vartotojų apsauga nuo „skolų liūno“, tačiau pastebime, kad realios pagalbos prasiskolinusiems Lietuvos žmonėms, nepriklausomai nuo to, kas yra kreditorius - ar komercinis bankas, ar vartojimo kreditų įmonė, niekas nesiūlo ir iš esmės vartotojų problemų nesprendžia, - sako verslininkas. - Dalis šiuo įstatymu brukamų reguliavimo pataisų tik apriboja galimybę skolintis mokiems vartotojams, kurie noriai naudojasi smulkiųjų kreditų sektoriaus teikiamomis paslaugomis ir galbūt yra geidžiami klasikinių kredito įstaigų“.

Trikdo ir tokie sutapimai, kad įmonėms aktyviai įsitraukus į teisėkūros procesą, dalyvaujant diskusijose dėl įstatymo pataisų, teikiant pasiūlymus arba oponuojant Lietuvos banko siūlymams, jų atžvilgiu yra pradedami patikrinimai.

Likus vos trims dienoms iki balsavimo Seime dėl Vartojimo kredito įstatymo, Lietuvos bankas lyg tyčia pristato prieš du mėnesius vykusios visuomenės nuomonės apklausos rezultatus. O pristatyme pabrėžtinai pastebi, kad labiausiai gyventojai nepasitiki „greitųjų kreditų“ įmonėmis, tačiau „pamiršta“ paminėti, kad „greitųjų kreditų“ paslaugomis šalyje naudojasi vos 15 proc. gyventojų, vartojimo kreditų sektorius sudaro vos 3 proc. finansų rinkos.

Prieš kelias savaites LSVKA kreipėsi į įvairias institucijas dėl Lietuvos banko tendencingų veiksmų vartojimo kreditų teikėjų atžvilgiu reguliuojant rinką, tačiau, anot L.Valicko, nė viena iš institucijų neišsakė net savo pozicijos dėl susidariusios situacijos. Nematyti teigiamų pokyčių ir reguliatoriaus elgesyje sektoriaus atžvilgiu. Veikiau priešingai - pagalbos šauksmas buvo priimtas kaip maištavimas, o atviras problemų išsakymas suprastas kaip priešiškumas. Matyt, šiuo laikotarpiu labiau norima imtis populistinių ir radikalių sprendimų prieš sektorių, o ne eiti į dialogą ir ieškoti realių problemų sprendimų.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“