Vilius Viktoravičius: "Bėda ta, kad keliuose - labai daug egoizmo"

Į klausimą, kas jį verčia tai daryti, kunigas atsako trumpai: "Tai yra reikalinga dėl visaverčio žmogaus gėrio, ir žemiška prasme, ir dvasine - kad žmogus būtų saugus, galėtų garbinti Dievą savo gyvenime ir padėti kitiems žmonėms būti geriems."

Ar dažnai naudojatės automobiliu? - paklausėme V. Viktoravičiaus.

Beveik kasdien, daugiausia - darbo, parapijos reikalais. Didžioji mano kilometražo dalis - mieste, apylinkėse, dar būna kelionės iki Telšių, iki vyskupijos.

Svarbiausia - akių kontaktas

Kaip esate įpratęs žiūrėti į eismą - pėsčiojo akimis, vairuotojo, o gal dvasininko, pastebinčio nuodėmingus žmonių poelgius?

Šie dalykai dažnai vienas kitą papildo. Tikrai nemažai vaikštau, rengiame įvairias stovyklas, žygius, todėl visa tai labai gerai matau pėsčiojo akimis. Būna nemažai kelionių į užsienį, ten taip pat nemažai vaikštau, ir matau, kaip ten elgiasi vairuotojai.

Skirtumas tarp elgesio kelyje pas mus ir užsienyje didelis?

Yra kokių tik nori pavyzdžių. Sakykime, Vokietijoje labai sąžiningai žiūrima į ženklus, šviesoforus, o štai tokioje Italijoje tu gali eiti per raudoną signalą, ir tau niekas net nepyptels, praleis. Arba atvirkščiai - gali eiti per perėją degant žaliai šviesai, ir būsi numuštas automobilio. Yra pagrindinė taisyklė - akių kontaktas, ir jie to kontakto nevengia. Taip ir susikalba pėstieji su vairuotojais - ar aš einu ir tu mane praleidi, ar tu važiuoji ir aš tave praleidžiu.

Ar Klaipėda - patogus miestas vairuotojui?

Man, kaip vairuotojui, Klaipėda patinka. Jei lyginčiau su Vilniumi, sostinės eismą galėčiau pavadinti beprotnamiu - tu stovi kamščiuose ir nežinai, ar pavėluosi į susitikimą, į oro uostą ir pan. Klaipėdoje tik vienintelį kartą man buvo taip - neseniai nuo bažnyčios iki "Banginio" teko važiuoti net 45 minutes, nes Baltijos prospekto ir Šilutės plento žiede buvo avarija. O tame pačiame Vilniuje 45 minutės yra kasdienybė.

"Mes nebendraujame kelyje"

Grįžkime prie jūsų profesijos. Tuo metu, kai buvo kuriami 10 Dievo įsakymų, šioks toks transportas jau buvo, tačiau eismo reguliavimo - ne. Kurie, jūsų požiūriu, KET punktai galėtų būti įtraukti tarp tų Dievo įsakymų dabar?

Man atrodo, kad jie yra įtraukti. Mes kartais tuos Dievo įsakymus skaitome labai siaurai, bet į juos reikėtų žiūrėti plačiau. Vienas tokių yra šis: "Gerbk savo tėvą ir motiną." Klausimas - ar aš kitą žmogų, sutiktą eisme, gerbiu kaip tėvą ir motiną, kaip pats save? Būtent tos pagarbos kelyje pas mus ir pritrūkstame...

Kodėl taip yra? Kodėl tarp eismo dalyvių yra tokia priešprieša - vairuotojai nesupranta motociklininkų, pėstieji - dviratininkų, dviratininkai - vairuotojų ir t. t.?

Mūsų visuomenės (norėčiau pabrėžti - modernios ir liberalios visuomenės) bėda yra ta, kad "aš esu pasaulio bamba", "aš esu pasaulio centras, aš". Kitaip sakant, egoizmas, kuris pasireiškia įvairiausiais dalykais. Jei verslininkas - tai jis pats sau svarbiausias ir jo verslas yra svarbiausias, visi kiti turi jam tarnauti. Ir taip toliau.

Jeigu kalbame apie Dievo įsakymus ir žmogiškąją prigimtį, turime pasakyti, kad žmogus yra sociali būtybė - be kito žmogaus jis nieko negali. Kartais mes tą pamirštame ir norime kitą žmogų pavergti savo interesams: "Aš esu svarbiausias, mano mašina yra didžiausia, ir tu traukis iš kelio, nes važiuoji tik su dviračiu ar eini pėsčias". Arba atvirkščiai: "Aš esu pėsčiasis, mano pirmenybė, man leidžia įstatymas, ir aš einu." Tačiau kas yra svarbiau - būti teisiam ar būti gyvam?

Mes nebendraujame kelyje, mes nenorime bendrauti, nenorime būti socialūs. "Aš dabar skubu, aš esu svarbiausias, aš, aš, aš..." Bet juk kitas irgi taip mąsto, ir tada mes nebesusikalbame. Bet jei pirma mūsų mintis būtų apie kitus ir tik antroji - apie save, manau, daug kas susitvarkytų.

Apie sakramentalijas

O ar nepastebite paradokso - sakote, kad vyrauja egoizmas, tad gal ir logiška, kad eismo dalyviai nesirūpina kitų sveikata bei gyvybėmis, tačiau kodėl nesirūpina net savo?

Man labai patinka paskutiniajame "Vakarų ekspreso" puslapyje spausdinami anekdotai, todėl atsakysiu vienu iš jų. Eina du vaikigaliai gatve. "Matai, kažkokie lopai stovi? Varom, duokim į galvą!" "O jei mums duos?" "O mums už ką?!" Čia vėl tas egoizmas - nematyti kito akimis, nemąstyti kito galva. Žmogus negalvoja, kad tas kitas irgi gali taip pat pasielgti: "Mane turi saugoti, aš esu teisus pagal įstatymus! Kam man dėtis tą atšvaitą - juk mane turi matyti!" Jis nepagalvoja, kad ir kitas eismo dalyvis jo nesaugo, o gal tiesiog dėl paprasto žioplumo nemato.

Keista ir tai, kad, pavyzdžiui, būdamas prie vairo žmogus pastebi, jog pėsčiasis eina be atšvaito, bet jau kai eina pats, jo irgi neužsideda: "Ai, čia man trys žingsniai, nieko neatsitiks." O gal tie trys žingsniai ir bus lemtingi? Žmogus nenori įeiti į kito kailį. Čia toks mūsų paviršutiniškumas, pasireiškiantis visame kame. Viena avarija man taip ir atsitiko - vienu metu tvarkiau penkis reikalus...

Gal kiek tiesmukiškas klausimas - ar pašventintas atšvaitas, automobilis, kryželis, pakabintas ant veidrodėlio automobilio salone, gali apsaugoti nuo eismo nelaimių?

Bažnyčioje yra toks terminas - sakramentalija, tai, kas nėra koks nors tikėjimo objektas, bet tai, kas gali leisti man susimąstyti. Ar tai būtų koks šventojo medalikėlis, kuris man primena tą šventąjį ir jo propaguotas vertybes, ar tai būtų rožinis, man primenantis, kad turiu būti ramybėje, nepamiršti maldos, protingumo. Taip ir tas pats atšvaitas man gali būti ir saugumo ženklas: tą, kuris save saugo, ir Dievas pasaugos. Mes turime būti protingi ir naudotis tuo, ką išradome, visais tais saugumo įrenginiais ar daiktais, o Dievas mus laimina.

Na, gerai, jūs pašventinote automobilį, bet praėjo kiek laiko ir vairuotojas pamiršo tai, kad turi saugotis, nes tada ir Dievas jį pasaugos. Jeigu jūs, pavyzdžiui, šventintumėte su kokiais nors dažais, kurie nenusiplauna, gal visa tai žmogus prisimintų kasdien?

Oficialiai šventinimas yra laiminimas, ir tas laiminimas gali būti atliekamas ne vieną kartą. Tai tas pats, kas ir santuokos įžadų atnaujinimas: nuolat vienas kitam priminti, kad tu man esi brangus žmogus, kad aš į tave kreipiu dėmesį. Svarbu atsiminti, kad pats daiktas nieko negali - tik aš pats galiu juo naudotis atsakingai arba neatsakingai. Nepadės ir kryželis ant veidrodėlio, bet jei tas kryželis leidžia žmogui prisiminti ir susimąstyti apie tai, kad jis gali stovėti ant jo kapo, jeigu žmogus pamąstys: "Nenorėčiau, kad taip būtų, dar truputį pasivažinėsiu", tai kryželis, manau, savo paskirtį atlieka.

Karas karui keliuose...

Karas keliuose - ar, kaip dvasininkas, turite receptų, kaip jį laimėti?

Keistoka - mes skelbiame karą karui keliuose... Grįžkime į tą pačią Italiją, kurioje gyvenau porą metų. Noriu užsiminti apie ten vyraujančius kačių ir šunų santykius. Praves žmogus parke šunį pro katiną - dažniausiai šuo į tai nekreips dėmesio. O pas mus tikriausiai užsilotų ir gerklę perkąstų. Ir dabar pereikime į žmonių tarpusavio santykius - jei mes matysime tik tai, kad kitam reikia perkąsti gerklę, nes aš esu už jį svarbesnis, tai yra karas... O aš, kaip dvasininkas, stengiuosi daryti tai, ką sugebu, ką moku - per visas tas priemones, akcijas, priminti, kad mes turime gerbti vienas kitą.

Įprastai klausiame: kas geresni vairuotojai - vyrai ar moterys. Jūsų paklausime kitaip - kas geresni vairuotojai: tikintieji ar bedieviai?

Negaliu to įvertinti (šypsosi. - Autor. past.). Nėra kriterijų.

Koks kitų eismo dalyvių elgesys labiausiai erzina?

Mane labai erzina, kai matau kitame automobilyje atsidarantį langą ir pro jį išmetama šiukšlė - cigaretė, pakelis, apelsino žievė, nesvarbu kas. Prisipažinsiu, kartais tokiais atvejais aš elgiuosi labai negražiai - paspaudžiu ant garso signalo, norėdamas tokį žmogų sunervinti. Nepatinka ir tai, kad šiukšlės paliekamos kur prie ežerų. Tokiais atvejais sakoma: "Tai kad čia nėra šiukšlinės..." Bet jei tu sugebėjai atsivežti tą šiukšlę, tai sugebėk ir išsivežti.

Kokie jūsų, kaip vairuotojo, minusai? Kokius KET punktus pažeidinėjate?

Pasitaiko, kad greitis būna didesnis, ypač važiuojant kur toliau. Rodos, susiplanuoji laiką, bet kažkas atėjo, kažkas sutrukdė, ir matai, kad jau vėluoji. Na, ir... Tačiau taip būna ne mieste - čia to daryti nėra prasmės, nes vis vien prie kito šviesoforo susitiksi su tais, kuriuos aplenkei.

ANKETA

Vilius Viktoravičius, kunigas, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas, Klaipėdos apskrities policijos kapelionas. Amžius - 42 metai. Vairuotojo pažymėjimo gavimo metai - 1992-ieji ("dar prieš Nojaus tvaną"). Ilgesnį laiką naudoti automobiliai - "Mazda 323", "Volkswagen Golf", dabar - "Toyota Corolla Verso". Baustas už tai, kad sukėlė avariją ("daugiau lyg ir nepamenu").