Kelionė iš užsienio „mikriuku“ su detektyvo elementais

Klientai - garantuoti, nes, padirbėję šešias ar aštuonias savaites, į Lietuvą trumpų atostogų grįžta vairuotojai, statybininkai, senukų prižiūrėtojos ir kitų sektorių darbuotojai. Pailsėję vėl važiuoja dirbti.

Deja, mikriukų verslas - puiki dirva klestėti šešėliui, nes tik retą kartą, paėmęs šimtą ar daugiau eurų už kelionę, vairuotojas duoda kvitą.

O dingus lagaminui, klientas sunkiai įrodytų, jog važiavo būtent su ta vežėjų bendrove. Kartais gali ir nežinoti, kas vežė, nes, užsisakius mikriuką vienoje bendrovėje, gali tekti važiuoti su kita. Bendrovės mainosi klientais.

Kyla ir saugumo problemų. Dažna bendrovė į ilgas, parą ar pusantros paros trunkančias keliones išleidžia tik vieną vairuotoją.

Užsakymas - vienai, veža kita bendrovė

Sausio viduryje susiruošiau į Daniją. Užsisakiau mikroautobusą vienoje bendrovių, vežančių keleivius nuo durų iki durų.

Vairuotojas pasitaikė paslaugus. Važiavo sustodamas tik kas kelias valandas. Negaišo laiko restoranams. Per pertraukėles užkąsdavo iš namų įsidėto maisto.

Tik į kelionės pabaigą, visą parą išsėdėjęs prie vairo, labai pavargo. Sustojo aikštelėje šiek tiek nusnūsti.

Tačiau numigusį vos dvidešimt minučių į darbus vykstantis proletariatas jau žadino: važiuok, toks tavo darbas.

Nuvykau sėkmingai ir palyginti greitai. Todėl iš karto užsisakiau tą patį mikriuką grįžti atgal. Deja, buvau nemaloniai nustebinta, kai, likus dienai iki grįžimo, paskambino visai kitos firmos vairuotojas. Pasakė, jog jis veš mane atgal į Lietuvą.

Atvyko laiku, kaip sutarta. Iš karto paėmė pinigus už kelionę. Nei bilieto, nei kokio kvito, liudijančio apie suteiktą paslaugą, nedavė.

Nors žinojo, kad pirkau paslaugą nuo durų iki durų, paklausė, gal galėčiau išlipti mieste, kad nereikėtų vežti į užmiestį. Pasiūlė pasivaikščioti. Su keturiais lagaminais?! Nesutikau. Vairuotojas skambino darbdaviui - ką daryti. Darbdavys, matyt, palaimino parvežti. Daugiau klausimų nebekilo.

Įkyrus bendrakeleivis

Šalia sėdintis bendrakeleivis buvo girtas. Nemaloniai dvokė. Be to, išsitraukęs iš vidinės striukės kišenės nedidelį butelaitį, vis patraukdavo degtinės, kad neduokdie nespėtų išsiblaivyti.

Vis kumščiojo į šoną ir klausė: "Ar galim pasikalbėti?" Gyrėsi, kad uždirba keturis tūkstančius eurų per mėnesį, mat, dirba statybose.

Turįs keturis vaikus. Kai pradėjo pasakoti, jog paliko žmona, pabiro ašaros. Bet neilgam. Tuoj telefone parodė naująją draugę, kuri dirba kasininke "Maximoje".

Nusibodus klausytis svetimų istorijų, paprašiau kito bendrakeleivio, kad pasikeistų su manimi vietomis. Šis geranoriškai sutiko. Kurį laiką vyravo ramybė.

Vairuotojo nuovargis - rizika gyvybėmis

Tačiau vėlų vakarą, važiuodamas per Vokietijos miestą, vairuotojas vos neįpuolė į stulpą. Jauni vyrukai pasipiktino: "Vairuotojau, stebiu jus jau pusvalandį. Visą tą laiką atrodė, kad jūs važiuojat miegodamas."

Pavažiavęs iki artimiausios degalinės vairuotojas leido pavairuoti mokroautobusą jaunam baltarusiui keleiviui, grįžtančiam iš darbų Danijoje. Pats atsisėdęs keleivio vietoje šiek tiek numigo.

Bet tiek to miego. Prasidėjo mokami keliai. Kas keliolika kilometrų reikia pravažiuoti užtvarą ir susimokėti.

Pailsėjęs gal porą valandų, mikriuko šeimininkas vėl pats sėdo prie vairo. Sukoncentruoti dėmesį sekėsi šiek tiek geriau. Bet prasidėjus slidžiam keliui, vėl kilo pavojus keleiviams. Automobiliai slydinėjo, išvažiuodavo į priešingą eismo juostą. Bet kurią minutę grėsė susidūrimas.

Dingęs lagaminas

Pagaliau pasiekėme Kauną. Mikroautobusas vežė keleivius Vilniaus kryptimi. Kita kryptimi važiuojančius vairuotojas persodino į lengvąjį automobilį. Perkrovė lagaminus. Atidžiai žiūrėjau, kad būtų paimti visi mano lagaminai. Juos iškrovė iš mikroautobuso ir perkėlė į lengvojo automobilio bagažinę.

Link namų važiavome trys keleiviai. Tarp jų ir girtas neramusis vyrukas. Laimė, jis atsisėdo šalia vairuotojo. Be to, buvo šiek tiek prablaivėjęs. Bendrakeleiviai išlipo anksčiau. Juos parvežė iki durų.

Mano "durys" buvo toliausiai. Išleidus anuos du keleivius, reikėjo nuvažiuoti dar keliasdešimt kilometrų.

Vairuotojas buvo toks pavargęs, jog akys pačios merkėsi.

Su baime stebėjau jį veidrodėlyje. Šnekinau, kiek įmanoma reanimavau. Pabėdojo, kad nekalbinamas gali užmigti, kai, mane parvežęs, grįžinės į savo namus.

Laimingai įvažiavome į mano namų kiemą. Iškrovė lagaminus. Vieno trūksta. Paties svarbiausio, kuriame buvo lauktuvės namiškiams. Kaip galėjo nutikti? Aiškiai mačiau, kad visi mano lagaminai buvo iškrauti iš mikroautobuso. Kur dingo?

Vairuotojas skambina darbdaviui, kuris nuvairavo mikroautobusą į Vilnių. Šis pripažįsta - liko vienas lagaminas. Tuoj parveš ten, kur reikia. Skambinu giminaičiams, kad jį paimtų. Po savaitės atveš.

Grįžtu be lauktuvių. Artimiesiems sakau, kad lauktuves gaus, kai susigrąžinsiu savo lagaminą. Lagamine nemažai vertingų daiktų.

Po savaitės pro duris įžengia giminaičiai. Atneša lagaminą. Jis - ne mano. Nedidelis, kuprinę primenantis krepšys. Jame darbiniai drabužiai ir kedai.

Ištiko šokas. Skambinu mane parvežusiam vairuotojui. Šis skambinsiąs darbdaviui. Neiškentusi ir pati skambinu jo darbdaviui. Kaip gali šitaip būti?

Darbdavys pažada, jog pagal keleivių telefonus galbūt atseks, kas pasiėmė ne savo lagaminą.

Bet kažkodėl iš karto įtaria, kad bus pasiėmęs kelionėje girtavęs statybininkas. Gal tiesiog žinojo?

Nes neperkrovė jo krepšio į lengvąjį automobilį. Popietę paskambina. Lagaminas atsirado. Tikrai pas šitą girtavusį vyruką. Sekmadienį vairuotojas paims ir parveš.

Sekmadienio rytą jokio skambučio. Pati skambinu vairuotojui. Klausiu, kada atveš paklaidintą mano lagaminą. Jis paaiškina, jog privalau atvažiuoti pasiimti. Ir atitįsti ne savo lagaminą paėmusio vyro kuprinę.

Klausiu, kaip suprasti. Juk lagaminas dingo ne dėl mano kaltės. Aš sumokėjau už kokybišką paslaugą. Jeigu šiandien pavargęs, tegu atveža rytoj.

Vairuotojas pakelia balsą. Apkaltina, kad pati nesaugau savo daiktų. Jie ir taip gaišę laiką skambindami ir mano lagamino ieškodami.

Gal aš kokia prezidentė, kad lagaminą man turi pristatyti į namus?

Ir apskritai, aš ne jų klientė. Nors pinigus už kelionę sumokėjau būtent jiems.

Vairuotojo įžūlumas atėmė žadą. Bandžiau klausti, kodėl esu kaltinama, juk ne aš paėmiau svetimą lagaminą, o kelionėje gėręs žmogus. Kodėl, apskritai, tokius veža ir dėl jų turi kentėti padorūs keleiviai?

Kaip saugoti savo lagaminus, kai vairuotojas išlipa ir kiekvienam klientui jo lagaminą paduoda?

Be to, kartais kas keliolika minučių stoja rinkdamas siuntinius ir juos pristatydamas. Visą laiką šokinėti iš autobuso ir kontroliuoti, kad tavo lagamino neatiduotų kaip siuntos arba kitam klientui?

Kaip įmanoma supainioti didelį, sunkų lagaminą su kuprinės dydžio krepšiu?

Vairuotojas kiek nuleidžia balsą. Pažada lagaminą įdėti į autobusą per siuntų skyrių.

Baimindamasi, jog dar kartą galiu atgauti ne savo daiktus ir nenorėdama, kad maniškis lagaminas dar kur nors klajotų, nuvažiuoju jo atsiimti.

Vairuotojas nė neatsiprašo už sudarytus nepatogumus. Tik atsisveikina: "Viso gero."

Šitai vežėjų bendrovei su malonumu sakau "viso gero". Tačiau kaip žinoti, jog kelionę užsisakęs kitoje bendrovėje, vėl nepapulsi į tą pačią?

Be to, mokesčių iš šešėlinio verslo norinčios ištraukti institucijos turėtų atidžiau pasidairyti po vežėjų bendroves.

O darbo saugos inspekcija neleisti, kad į tolimas keliones būtų siunčiamas vienas vairuotojas, kuris rizikuoja žmonių gyvybėmis prie vairo praleisdamas po pusantros paros ir daugiau.