Automobiliai veidų neturi, bet žmonės juos mato

Jau gana seniai psichologai buvo nustatę, jog sprendimą - draugiškas ar pavojingas asmuo yra prieš akis, žmogaus smegenys priima per vieną dešimtąją sekundės. Nenuostabu: praeityje nuo žaibiško sprendimo - pabėgti ar pasilikti - priėmimo dažnai priklausė, liks žmogus gyvas ar ne. Kitaip sakant, žmonės linkę vertinti aplinkybes pagal kitų asmenų veido išraišką.

Austrijos sostinės Vienos universiteto mokslininkai su antropologe Sonja Windhager priešakyje nusprendė išsiaiškinti, ar toks elgesys galioja ir vertinant negyvus daiktus. Tyrėjai nusprendė keturiasdešimčiai savanorių - 20 vyrų ir 20 moterų - leisti pagal specialią emocijų skalę įvertinti lengvųjų automobilių priekinę dalį - "veidą". Iš viso pateiktos 38 skirtingų modelių, beje, vienodos spalvos, nuotraukos. 26 skirtingų markių automobiliai buvo sukurti 2004-2006 metais.

Gautus tyrimo rezultatus mokslininkai, naudodami geometrinės morfometrijos principą, įvertino juos lygindami su kompiuterio programos, kuri, remdamasi žmonių veidų vertinimu, nustato automobilio "veido" vyriškumą ar moteriškumą, išvadomis. Įdomu tai, kad subjektyvūs įspūdžiai sutapo su tais, kuriuos "patyrė" kompiuteris.

Paaiškėjo, jog 70 procentų automobilių 60 procentams tiriamųjų priminė vieną ar kitą žmogaus veido išraišką, ir daugeliu atvejų skirtingų žmonių vertinimai sutapo. Pavyzdžiui, sutapo net 96 proc. tyrime dalyvavusių žmonių nuomonės, kuris automobilis yra "dominuojantis", o kuris - "paklusnus".

Abiejų lyčių tiriamieji pirmenybę atidavė automobiliams, kurių priekis jiems asocijavosi su brandumu, dominavimu, pasipūtimu, vyriškumu, tvirtumu, piktumu ar atšiaurumu. Remiantis šiais apibūdinimais, lyderiais tapo BMW ir "Chrysler 300C" modeliai.

O štai su paklusnumu, laime, draugiškumu ar vaikiškumu respondentams asocijavosi "Nissan Micra", "Volkswagen New Beetle" bei "Kia Picanto" modeliai. Jie buvo daug mažiau populiarūs nei "agresyvaus veido" automobiliai, tiesa, omenyje turimos simpatijos, o ne pasirinkimas perkant.

Žibintai dažniausiai buvo traktuojami kaip akys, radiatoriaus grotelės - kaip burna ar nosis. Pastebėta, kad "piktesni" automobiliai yra žemesni bei platesni, turi siauresnius ar kampu pakreiptus žibintus, platesnes ir siauresnes oro paėmimo angas, ilgesnius variklio antvožus. "Linksmesnių" mašinų žibintai yra aukščiau.

Beje, atliekant tyrimą visureigių atsisakyta - baimintasi, kad dėl jų dydžio ir didelių kuro sąnaudų stereotipo tiriamieji turės išankstinį nusistatymą.

Kodėl daiktus, neabejotinai neturinčius savos mimikos, mes vis vien vertiname remdamiesi žmogaus veido principu? Tyrimo autorių nuomone, tai galime vertinti kaip tam tikrą evoliucinį "gedimą programoje", o evoliucijos eigoje gauti įpročiai imti taikyti ir tam neskirtiems objektams, nes greitai įvertinti veidą yra svarbiau nei iš pradžių galvoti, verta tą daryti ar ne.

Ateityje žada tęsti tyrimus ir bandyti nustatyti, kaip "evoliucinės" emocijos lemia galutinius automobilių pirkėjų sprendimus. "Investicijos į naujo modelio kūrimą kainuoja milijonus, ir klaidingas dizaino pasirinkimas gali baigtis dideliais nuostoliais", - sako prie tyrimų prisidėjusios firmos "EFS Consulting Vienna" vadovas Trulsas Thorstensenas.

Be to, pasak tyrime dalyvavusio JAV Floridos valstijos universiteto profesoriaus Denniso Slice'o, derėtų išsiaiškinti ir tai, kaip mašinų "veidų" atpažinimas veikia eismo dalyvių elgesį - pavyzdžiui, ar žmonės mieliau praleidžia agresyviai atrodantį automobilį jį pamatę galinio vaizdo veidrodėlyje. Dar vienas aspektas - kaip vertinami vienus ar kitus modelius vairuojantys žmonės.

Pareidolija

Žmogus iš prigimties turi savybę ieškoti ir atpažinti kitų veidus. Žvelgiant iš psichologijos pusės, sugebėjimą automobilio išvaizdoje pamatyti žmogiškus bruožus galime priskirti pareidolijai. Šiuo iš graikų kalbos kilusiu terminu (para - "klaidingas" + eidos - "atvaizdas") vadinamas sensorinis psichologinis reiškinys, kuomet atsitiktinai susidaręs vaizdas ar garsas suvokiamas kaip konkretaus žinomo objekto vaizdas ar garsas. Tipiškas pareidolijos pavyzdys - debesys, kuriuose visada galima įžiūrėti kokių nors atpažįstamų figūrų: veidus, gyvūnų kontūrus ir panašiai. Veidai "matomi" ir rašalo dėmėse, kavos tirščiuose, akmenyse, sumuštiniuose ir pan.