Dažniausiai žodis „grožis“ aiškinamas kaip objekto proporcingumas, malonumas į jį žiūrint. Tačiau tas proporcingumas nebūtinai garantuoja žmogui laimingą dabartį ar ateitį. Žmonėms, pripratusiems prie grožio teikiamų malonumų, sunku rasti laimę kituose dalykuose. Todėl kyla retorinis klausimas, kodėl žmonės „įsikibę visomis keturiomis“ laikosi grožio ir ieško laimės jame.
Nuo seno žinoma, kad žmogų traukia tie dalykai, kurie suteikia malonius jausmus, laimę. Tad atsispirti grožiui beveik neįmanoma. Apsigavę viliojančia pakuote žmonės nepastebi trūkumų ir vidinio netobulumo. Jie mato tik išorę ir mano esantys įsimylėję sielą, nors viskas yra atvirkščiai.
Prie tokios išvados priėjau perskaičiusi Oskaro Vaildo romaną „Doriano Grėjaus portretas“, kuriame pagrindinis veikėjas buvo įsimylėjęs aktorę Sibilę Vein. Jis teigė, kad myli ne tik jos grožį ir talentą, bet ir sielą, pačią Sibilę. Tačiau vos tik jo draugų akivaizdoje Sibilės Vein talentas subliūkšta, Doriano meilė kažkur dingsta, jis pasidaro šiurkštus ir negailestingas. Pasirodo, jis pamilo ne Sibilės vidinį grožį, o tik išorinį ir talentą vaidinti. Sibilės atvejis kitoks: ji įsimylėjo Dorianą besąlygiškai ir menas jai tapo ne toks svarbus.
Viena vertus, kiekvienas ir mūsų laikmečio žmogus pasakytų, kad Dorianas ir Sibilė – puikiai atrodanti ir laiminga pora. Kita vertus, žmonės, skirtingai suvokiantys meilės ir grožio prasmę, vargu ar galėtų gyventi kartu. Vadinasi, dažnai grožis suteikia tik trumpalaikę laimę, kai dar neišsemtas turinys.
Grožis ne visuomet toks nuodėmingas. Tinkamai pasirinkta grožio atskleidimo kryptis padeda sukurti laimingą ateitį. Nekompleksuojantis dėl išvaizdos žmogus jaučiasi ramus visuomenėje, nesijaudina dėl savo išvaizdos, nes žino, kad ir taip visiems patinka. Ir skaityto romano veikėjui grožis bent jau iš pradžių padeda užimti gerą padėtį visuomenėje, sukurti gerą, nors ir apgaulingą reputaciją, net Sibilės Vein brolis, apgautas Doriano išvaizdos, jam neatkeršija.
Čia ir išryškėja visuomenės problema. Žmonės perdėm susikoncentravę į išvaizdą, nemato už jos slepiamos nuodėmingos kaukės. Juk nežinia, kokią sielą, kokias nuodėmes slepia patraukli išvaizda. Laimei, žmonės pastebi savo pačių priklausomybę nuo gražių dalykėlių ir visomis išgalėmis stengiasi ant pjedestalo iškelti vidinį grožį, suvokdami, kad išorinis grožis atitraukia dėmesį nuo esmės.
Taigi, viską apmąsčius, galima teigti, kad grožis gali gydyti, o gali ir žeisti. Viskas priklauso nuo žmogaus pasirenkamų prioritetų. Kad ir kaip viliotų grožis, turiu minty materialųjį, nereikėtų pasiduoti pagundai parduoti velniui sielą. Kaina, kaip žinoma, gali būti neįkandama, o rezultatas netobulas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą