Vienatvės motyvas Lietuvos poezijoje

Ieva Kontautaitė, Klaipėdos licėjus

2020-09-23 10:22

Dažna lyrinė liaudies daina skamba kaip monologas. Pavyzdžiui, vestuvinės tematikos liaudies dainoje „Vai žydėk, žydėk‘ vyksta našlaitės, būsimos nuotakos, vidinis dialogas. Mergelė sako: „Vai, žydėk, žydėk, sausa obelėle..“, ir pati į tai atsako „Kaipgi man žydėt, sausai be lapelių“, „Kaipgi man tekėt, be tėvo, motulės?“ Taigi, būdama viena, prieš vestuves mergelė apmąsto savo gyvenimą, nerimauja, kaip reikės gyventi be tėvelių paramos. Vienatvės motyvas ypač populiarus tampa ir tarp baroko (pasaulėžiūra, teigianti, jog viskas gyvenime yra laikina ir beprasmiška, nes vis tiek mirsime, suformuoja mąstančią, atsiskyrusią asmenybę) bei modernizmo (svarbiausia asmeniniai išgyvenimai, tarp kurių ir populiarumo soste sėdinti vienatvė) kūrėją.

Vienatvės motyvas Lietuvos poezijoje

Skirtingą požiūrį šia tema išsakė ir M. K. Sarbievijus eilėraštyje „Janui Libinijui“/„Teisina savo vienišumą“ bei Vytautas Mačernis „Metų“ sonetuose.

Vytautas Mačernis, jauniausias lietuvių XX a. pirmos pusės poetas, priskiriamas trečiajai poetų kartai — žemininkams. Jo sonetuose, be kūrybos ir meilės temų, vienas pagrindinių motyvų yra vienatvė. Pats V. Mačernis nuo šio žodžio neatsiejamas. Net studijų laikų draugų atmintyje jis įstrigo kaip amžinai užsisvajojęs „liguistai“ švytinčių akių poetas, kuris, atrodė, kiaurai visus permato. Taigi, V. Mačernio cikle „Metai“ daugumos sonetų tema yra vienatvė. Pavyzdžiui, 7-tojo rudens soneto lyrinis subjektas pabunda vidurnaktį, kai aplinkui nieko nėra, „visuos namuos tylu“. Antrame posmelyje atskleidžiama, kad tokios vienišos, neramios naktys soneto žmogų aplanko jau nebe pirmą kartą ir jam kaskart vis sunkiau suvaldyti užplūstančias mintis apie gyvenimo prasmę („Išspręsti gyvybės ir mirties lygtis/Su begale nežinomųjų.“). Lyriniam subjektui neramu, kad jam taip ir nepavyks atsakyti į egzistencinius klausimus: „Kodėl kas nors yra?“, „Kodėl aš pats esu/Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?“. Taigi, šio soneto lyrinis subjektas vienumoje susimąsto apie gyvenimo prasmę, baiminasi, kad jos surasti nepavyks. 21 — ame rudens sonete atsiskleidžia vienatvės sukeltas nepakeliamas liūdesys.

Lyrinis subjektas savo širdį vadina „vienatvės liūdesio“ ligone. Liūdnų sielos akių, į kurias net pažvelgti baisu, motyvas leidžia suprasti, kad siela, nors jai ir sekamos gražiausios pasakos, suteikiama vis naujų malonumų, vis tiek trokšta kažko daugiau. Sonetas baigiamas dramatiškai: soneto žmogus savo sielai duoda žudančių nuodų, tačiau sielai to neužtenka, ji trokšta stipresnių. Taigi, V. Mačernio 7-ame ir 21-ame rudens sonetuose vienatvė yra pagrindinis motyvas. Ji sukelia lyriniam subjektui nepakeliamą kančią ieškant gyvenimo prasmės.

Kitas žymus poetas, rašęs apie vienatvę, buvo Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Šis iškiliausias baroko (XVII a.) Lietuvos poetas, kartais net vadinamas lietuviškuoju Horacijumi, vienatvės sąvoką savo eilėraščiuose taip pat siejo su egzistencinėmis problemomis. M. K. Sarbievijus, studijuodamas Romoje, buvo labai liaupsinamas (net ir tuometinio popiežiaus Urbono VIII-ojo), dė1 to išpuiko. Grįžęs į Lietuvą, atgalavo savo laisvo gyvenimo Romoje, atsiskyrė nuo visuomenės ir pats atrado doros kelią. Be to, baroko epochoje vyravusi pasaulėžiūra, jog gyvenimas — tai sapnas, viskas jame yra laikina, tik po mirties prasideda tikrasis gyvenimas, skatino visus šio laikotarpio menininkus kurti egzistencine tematika. Todėl ne išimtis ir M. K. Sarbievijaus kūryba. Poeto eilėraštyje „Janui Libinijui“/„Teisina savo vienišumą“ atskleidžiama ir teigiama vienatvės reikšmė — vienatvės kelias į dorybę. Lyrinis subjektas teisinasi Janui Libinijui, kodėl, kviečiamas užeiti į „rūmus“, jis vis dėlto nusprendžia likti vienas savo „menkoj trobelėj“. Eilėraščio kalbantysis teigia, jog yra savęs pilnas ir jam nieko daugiau nebereikia. Jis, apibūdindamas aplinkinį pasaulį, pavartoja metaforą „tuščias būties teatras“, kuriame vertinama šlovė, vyrauja pavydas.

Lyrinis subjektas nekenčia tokio pasaulio, todėl pasirenka vienatvę, kuri, jis tiki, atves ț doros kelią, ir viliasi, kad toks poelgis patenkins Dievybę (barokiška mintis: gyvenimas po mirties svarbesnis nei laikini malonumai šiandien). Pagrindinė išsakyta eilėraščio kalbančiojo mintis: „Būsiu laimingas, nors nieks nemato.“ Taigi, M. K. Sarbievijaus eilėraštyje „Janui Libinijui“/„Teisina savo vienišumą“ vienatvė, nors ir sukelia egzistencines mintis, siejama su laime.

Apibendrindama norėčiau pasakyti, jog abiejų poetų kūriniuose lyrinį subjektą vienatvė paskatina kelti sau egzistencinius klausimus. Tačiau V. Mačernio sonetuose gyvenimo prasmės paieškos lyriniam subjektui sukelia neviltį ir kančią, o M. K. Sarbievijaus eilėraštyje „Janui Libinijui“/„teisina savo vienišumą“ suteikia ramybę bei veda doros keliu | laimę.