Valdovo vaizdinys senuosiuose Lietuvos tekstuose

Vieni iš garsiausių senųjų laikų didieji kunigaikščių buvo Gediminas, valdęs apie 1316 m. – 1341 m., ir Vytautas, valdęs apie 1392 m. – 1430 m. Gediminas pranešė pasauliui apie Vilnių bei trečdaliu praplėtė LDK teritoriją, Vytautas laimėjo Žalgirio mūšį bei kartu su Lenkijos karalium Jogaila pakrikštijo Lietuvą. Bet šiandien plačiau kalbėsiu ne apie jų pasiekimus ir laimėjimus, bet apie tai, kokie šių valdovų vaizdiniai atsiskleidžia jų laiškuose ir kituose istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose. Tiek Gedimino, tiek Vytauto laiškuose atsiskleidžia valdovų meilė tėvynei, tolerancija svetimiems papročiams ir religijai bei puikūs šalies valdymo gebėjimai. Būtent dėl šių valdovų savybių didieji kunigaikščiai žinomi ir šlovinami iki šių dienų.

Šalį mylintis valdovas žino, ko reikia, kad valstybė gyvuotų, šalį mylintis valdovas darys viską, kad šalis judėtų į priekį, atiduos šalies valdymui visą širdį ir sielą. Būtent Gediminas ir Vytautas LDK valdymui atidavė savo gyvenimus. Puikiu pasiaukojimo dėl savo šalies pavyzdžiu tapo didysis kunigaikštis Gediminas. Jo gyvenimo tikslas buvo pakrikštyti pagonišką Lietuvą, jis suvokė krikšto svarbą šalies ekonominei ir tarptautinei padėčiai. Lietuvą Gediminas siekė pakrikštyti net du kartus, tačiau abu kartus nepavyko. ,,1324 m. Gediminas, spaudžiamas žemaičių ir rusų stačiatikių opozicijos, buvo priverstas atsisakyti savo gyvenimo tikslo – krikštytis. Tai buvo skaudžios, daug jam kančių sukėlusios nuolaidos“, – teigia istorikas Alvydas Nikžentaitis savo knygoje ,,Gediminas“. Ir išties, nepasisekęs krikštas labai stipriai paveikė valdovą. Vilniuje apsilankiusių popiežiaus legatų pasiuntinių pranešime net užsimenama, jog legatai iš pilies tarnautojų išgirdę, jog ponams išėjus iš susitikimų, kunigaikštis, sugrįžęs į savo miegamąjį, tris naktis iš eilės verkė, kad reikia atsitraukti nuo pradėto žingsnio. Tokie sunkumai emociškai paveikė valdovą, mat šalį krikštydamas, jis norėjo kuo geriausio, o nepavykęs krikštas reiškė, kad valdovas nuvilia ne vien save, bet ir savo tautą, kurią taip myli ir brangina. Taip pat savo tėvoniją mylėjo ir Vytautas. Jo meilė tėvynei pasireiškė keliais būdais: didysis kunigaikštis, nesibaimindamas prarasti užsienio valdovų pagarbą ir užsitraukti dar didesnį kryžiuočių pyktį, išdrįso dėl savo tėvynės gerovės atvirai atskleisti visas kryžiuočių skriaudas LDK, taip pat atkakliai siekė karūnuotis Lietuvos karaliumi. Savo laiške Europos šalių valdovams Vytautas kaltina Kryžiuočių ordiną nesilaikant taikos sutarties įsipareigojimų, skleidžiant melą ir šmeižtą. ,,Jų tikslas toks: žadint taiką, sėti nesantaiką, prisidengus tiesos regimybe, apgaudinėti artimą, nutaisyti draugišką veidą, įduoti priešiškumo nuodų. Gyvatės geluonį jie slepia po nuolankia karvelio išvaizda.“ Taip savo laiške kryžiuočių elgesį savo apibūdino pats kunigaikštis. Dėl karūnavimo taip pat kilo daug sunkumų bei nesusipratimas tarp Jogailos ir Vytauto. Lucko suvažiavime Jogaila patvirtino Vytauto karūnavimą, teigė, kad yra labai sujaudintas ir labai džiaugiasi tokia savo kovos brolio sėkme, o po suvažiavimo, pažemindamas Vytautą ir visus Lietuvos didikus, be jų žinios išsiuntė karūnavimą atšaukiantį laišką. Savo laiške Jogailai Vytautas teigia esantis nusivylęs tokia Lenkijos karaliaus išdavyste. Tačiau Vytautas toliau siekė karūnos savo šalies labui, galiausiai, pasiekus susitarimo dėl karūnavimo, kelią užkirto kiti sunkumai, ir Vytautas žuvo Trakuose taip ir netapęs teisėtu Lietuvos karaliumi. Abu valdovai atidavė visas savo jėgas mylimos valstybės gerovei didinti ir nesėkmes išgyveno itin skaudžiai, o tai tik dar sykį patvirtino jų meilę tėvynei. Tačiau šie valdovai rūpinosi ne vien savų tautiečių geresniu gyvenimu savoje šalyje, bet nesišalino ir kitų tautų atstovų.

Valdovų tolerancija pokyčiams ir kitataučiams padėjo LDK būti pripažintai Europoje ir net už jos ribų. Gediminas šiuo atveju pasižymėjo savo laišku, kuriuo skelbė atveriantis LDK sienas visiems doriems ir darbingiems žmonėms, o Vytautas į Trakus pakvietė apsigyventi karaimus ir totorius, kurie ten gyvena iki šiol. Savo laiškais popiežiui Jonui XXII ir didiesiems Europos miestams Gediminas ne vien paskelbė norintis priimti krikštą, bet ir pranešė apie LDK sostinę, didingą miestą, Vilnių. Savo laiškuose jis rašė: ,,atveriu [mūsų] žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, išvardintiems – kiekvienam pagal rangą – norime žemę padalinti.“ Žemdirbiams siūlė dirbti žemę dešimt metų be mokesčių, o gyventi kartu ir žmoną su vaikais pasiimti. Gediminas ryžosi priimti visus, kurie savanoriškai ir dorai dirbs jo šalie labui, ir taip atsiskleidė kaip itin tolerantiškas valdovas aplinkinių tautų tarpe. Na, o Vytautas taikėsi į siauresnę, tačiau taip pat svarbią tautinę grupę – karaimus ir totorius. Po kovų prie Juodosios jūros iš Krymo į Lietuvą Vytautas parsivedė apie 400 karaimų šeimų. Kartu Lietuvoje apsigyvena ir totoriai, jų – keturi tūkstančiai. Vėliau, iš Trakuose gyvenusių tautiečių išgirdę apie geras sąlygas, į Trakus apie 1397 – 1398 metais savo noru, be jokios prievartos persikėlė dar apie penki tūkstančiai karaimų bei totorių. Didysis kunigaikštis ne jėga atvesdino naujakurius, juos patraukė jo tolerancija jų religijai, papročiams, jis nesiekė atversti į krikščionybę, suteikė darbo tiek kariams, tiek žemdirbiams. Apie karaimų įkurdinimą tais metais rašė ne vien Lietuvos, bet ir jų pačių to laikotarpio šaltiniai, kuriuose teigiama, kad karaimai atvykę iš Solchato, o Vytautas Teisusis davęs jiems privilegiją. Tolerantiškus valdovus pripažino visi, nes su tokiais valdovais buvo lengva ir naudinga bendradarbiauti. Bet vien tolerancija valstybės neišlaikysi. Senieji Lietuvos valdovai buvo žinomi ne vien dėl savo tolerantiškumo, bet ir dėl savo politikos bei karvedystės meno valdant savą šalį ir plečiant jos valdas, ginantis nuo priešų.

Dėl savo valdymo kunigaikščiai tapo vado idealu ateities valdovams. Šiuo aspektu Gedimino ir Vytauto vaizdiniai išsiskiria: Gediminas – pagarsėjęs diplomatas, o Vytautas – nepakeičiamas karvedys. Gediminas buvo prastas karvedys, bet pagarsėjęs politikas ir diplomatas. Istorikas Alvydas Nikžentaitis jį apibūdina taip: ,, Skirtingai nuo daugelio savo pirmtakų ir vėlesnių Lietuvos valdovų, Gediminas nebuvo kunigaikštis karžygys. Jam kur kas artimesnė ir sėkmingesnė buvo diplomatinė veikla.“ Ilgainiui didysis kunigaikštis net atsisakė vadovauti kariuomenei ir, paskyręs patikimus kariuomenės vadus, pasinėrė į politinę veiklą. Vienas iš jo politinių manevrų buvo atverti šalies sienas, taip pat šis valdovas puikiai suprato, kad krikštas būtinas šalies tobulėjimui, strategiškai siekė užsitarnauti popiežiaus ir kitų krikščionių palankumą pagoniškoje Lietuvoje statydamas bažnyčias bei savo laiškais kviesdamas bažnyčios tarnus vykti į LDK. Taip pat kunigaikščio laiškai spinduliavo dievobaimingumu ir pamaldumu, jog istorikų teigimu, popiežius Jonas XXII net ėmęs abejoti, ar Gediminas tikrai pagonis, o ne stačiatikis. Tokiais gudriais manevrais Gediminas užsitarnavo ne vien krikščioniškosios, bet ir pasaulietinės bendruomenės pasitikėjimą. Na, o Vytauto pasiekimus žino beveik visi – laimėjo Žalgirio mūšį, išplėtė LDK teritoriją iki Juodosios jūros, grąžino Lietuvai Žemaitiją. Vytauto pasiekimai, anot geografo ir politiko Česlovo Kudabos, itin sužavėjo prancūzų didiką riterį ir diplomatą Gilbertą de Lannoy‘ą. Ordino magistrui riteris pareiškė, kad „Vytautas yra labai galingas kunigaikštis, nes nugalėjo ginklu dvylika ar trylika karalysčių ir šalių. O turėjo bendrai paėmus dešimt tūkstančių jam pačiam priklausančių pabalnotų žirgų“. Net didžius riterius žavėjo didžiojo kunigaikščio laimėjimai. Savo laiškuose valdovas nuolat skundžiasi dėl kryžiuočių ordino puldinėjimo Europos šalių valdovams, tačiau teigia nepasiduosiantis ir sieksiantis teisybės. Ir savo tikslą jis pasiekė, nugalėjo kryžiuočių ordiną Žalgirio mūšyje. Dėl šių dviejų valdovų pasiekimų LDK išgyveno aukso amžių, nugalėjo kryžiuočius, keliais žingsniais priartėjo prie didžiosios siekiamybės – krikšto. Šie kunigaikščiai užsitarnavo pagarbą užsienyje, o vėliau tapo pavyzdžiu ir ateities valdovams.

Taigi, valstybės egzistavimas labai priklauso nuo valdovo. Senojoje Lietuvos literatūroje, o ypač valdovų laiškuose galime įžvelgti valdovų vaizdinius, asmenybes. Garsiausių Viduramžių Lietuvos valdovų Gedimino ir Vytauto laiškuose atsiskleidžia juos iš kitų valdovų išskiriančios savybės. Šie valdovai itin mylėjo savo tėvynę tačiau buvo tolerantiški ir kitų tautų ir religijų atžvilgiu bei buvo itin talentingi strategai tiek politikoje, tiek karo lauke. Šiomis savybėmis apdovanotas tikrai ne kiekvienas valdovas, tiesa, tokių žmonių kartais trūksta ir šiais moderniais laikais. Belieka tik džiaugtis, kad Lietuva turėjo tokius šlovingus valdovus ir gali daug iš jų pasimokyti.