Sūpynės

Kaip pasakojo mano mama, prieš 40 metų pasisupti sūpynėmis buvo didžiausias vaikų džiaugsmas, bet ne visi jas turėjo. Mano mamos pirmosios sūpynės buvo medinės, susiveriančios iš atskirų dalių ir net nelabai patogios. Jei atsisėsdavai ne per centrą, tuoj nukrisdavai į kurį nors šoną, kartais ir pirštus prižnybdavo medinės detalės. Bet kiek džiaugsmo būdavo, kai tokias sūpynes galėdavai pasikabinti kambaryje, virš durų staktos ir suptis, kiek tik nori. Butai buvo maži, kojos pasiekdavo sieną, ar stalą, o neatlaikiusios sūpynės tiesiog nukrisdavo… Bet vis tiek buvo smagu, ir tai būdavo didžiausia tos dienos pramoga.

Vaikų darželiuose ant dviejų virvių kabinamų sūpynių iš viso nebuvo. Sūpynės buvo metalinės ir nesaugios vaikams. Įvykdavo daug traumų, todėl jos buvo surakintos grandinėmis ir suptis nebuvo galima. Bet būdavo darželių, kur tokios supynės kažkodėl likdavo nesurakintos. Tuomet vaikai peršokę per tvorą, ar sulindę per joje praplėštą skylę supdavosi… Bet tik tol, kol šaukdamas ateidavo sargas. Tada visi kūliais risdavosi atgal per tvorą… Ne vienas ir drabužius buvo suplėšę. Būdavo ne tik daug juoko, bet ir baimės!

Maždaug prieš 20 metų sūpynės stipriai patobulėjo. Jos jau buvo gaminamos lengvos ir saugios. Mano sesuo jau turėjo iš plastmasės pagamintas sūpynes, kurias tėtis pakabindavo tarp kambarių praėjimo. Su šiomis sūpynėmis namuose supausi ir aš.

Man augant, tėvai sode pastatė net visa sūpynių kompleksą, turėjau ir čiuožyklą. Kartais ir dabar pasisupam besišnekučiuodami su mama. Smagu, kai gali vietoj sūpynės pasikabinti hamaką ir padrybsoti su knyga…

Visais laikais vaikai mėgo suptis. Kur sūpynės – ten vaikų juokas ir krykštavimai. Džiugu, kai parkuose atsiranda vis daugiau ir daugiau sūpynių. Kartais jos labai modernios, o kartais – labai paprastos, bet svarbiausia, jomis galima suptis ir linksmai praleisti laiką.