Suplėšytas raštelis

Tai buvo pirmas rytas, kai viskas kvepėjo gėlėmis ir uogomis, riešutais ir obuoliais. Turbūt pasistengė po mano lova gyvenančios fėjos. Maniau, tik jos moka nustebinti rytais vaikus... Prie spintos durų kabėjo tamsiai mėlynas švarkelis, languotas sijonas, balti marškiniai, pilkos kojinės. Skubėjau apsirengti ir nustraksėti į mašiną. Ten manęs laukė tėtis ir mama. Jie nužvelgė mane pasididžiuodami, net tėtis mirktelėjo vieną akį. Mokykla buvo netoli mūsų namų, todėl ją pasiekėme greitai. Išlipusi perskaičiau ryškiomis raidėmis parašytą mokyklos pavadinimą „Kaštonų pradinė“ (rašyti ir skaityti išmokė senoji mokytoja). Įkvėpiau oro ir įžengiau į klasę. Visi nutilo, nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų ir toliau linksmai šurmuliavo. Tik vienas berniukas nenuleido nuo manęs akių. Jis tyliai ištarė mano vardą: ,,Greta, ar čia tu?“ Atsisukau ir riktelėjau iš nuostabos: ,,Aleksas!“ Mano geriausias, puikiausias išdaigų bičiulis Aleksas. Norėjau jį apkabinti, bet mokytoja suskambino varpeliu ir liepė visiems sustoti ratu. Tada ji tarė, kad kiekvienas gali atsisėsti su kuo nori. Tada Aleksas žvilgtelėjo į mane... ,,Deja, visi gali susėsti, kaip nori, išskyrus Aleksą ir Gretą, nes toks yra jų tėvų pageidavimas,“- paaiškino mokytoja. Nuliūdusią mane pačiupo keista mergaitė Kristina, kuriai, pamaniau, reikia išsivalyti dantis, nes ant jų tuoj pat pradės augti grybai (pykau ant viso pasaulio: dabar nekenčiau tėvų, mokytojos, susierzinusi žvairavau į suolo draugę). Sėdėdama suole svarsčiau, kodėl mama ir tėtis susipyko su Alekso tėvais, kodėl jie taip nuskriaudė mane pačią pirmąją dieną mokykloje.

Per ketvirtą pamoką vienas berniukas man atsiuntė Alekso raštelį. Dabar aš jau buvau pelkių ragana Vanda, todėl nupiešiau drakoną ant raštelio, net jo neperskaičiusi suplėšiau.