Šiuolaikinis žmogus mitologijoje

Skaitydama romaną, pastebėjau tiek pliusų, tiek minusų. Pirmiausia, mano dėmesį patraukė kalbėjimo stilius. Noriu pagirti autorę už labai drąsų žingsnį – į savo knygą įtraukti tokius žodžius, kaip psichas, šūdas, blemba, pyst, „gūglas“... Ne kiekvienas autorius būtų išdrįsęs. Tekstas „verda“ epitetais, palyginimais, vaizdingais posakiais. Vienas iš labiausiai įstrigusių širdyje – „Šūdas. Basta, Koniec, the End. Visas pasaulis toliau suksis be manęs.“ – tai viską pasako, aiškesnio išsireiškimo ir negali būti. Romano kalbėjimo stilius labai buitiškas, paauglių vartojamas kasdien. Turbūt todėl mane ši knyga neapsakomai traukė.

Meilės sąvoka šiame romane kiek kitokia. Ji nėra persaldinta, tačiau labai stipri ir pilna netikėtumų. Meilės stiprumą įrodo Gabijos išsiruošimas į pasimatymą per didžiausią speigą. O juk pirmąją susipažinimo dieną Gabijai Gedas pasirodo neišvaizdus, nusišnekantis ir galiausiai nemokantis tapyti – tik terlioti nesąmones. Kas galėtų įsimylėti tokią bjaurybę? Autorė puikiai įrodo, kad priešingybės traukia.

Gedo ir Gabijos sąjunga reiškia dviejų pasaulių jungtį. Realaus ir mistiškojo (esančio už mūsų sąmonės ribų). Tuomet kodėl rašytoja susprogdina tai, ką bandė ką tik sujungti? Ar laumių sunaikinimas nereiškia mūsų savasties sunaikinimo? Gi žmogus, nežinantis savo šaknų, tikėjimo, kultūros, kalbos yra niekas. „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.“ Patvirtindama M. Daukšos žodžius K. Zylė net Gabijos prosenelių lūposna įdeda aukštaičių tarmės žodžius.

K. Zylė aiškiai „nupiešė“ veikėjų paveikslus. Iš kalbėjimo stiliaus matyti, kad Gabija detali, pedantiška, viską pasakoja nuo...iki. Tačiau Gedas pasakoja trumpais, blankiais sakiniais. Jo dienoraščio skyriuose dažnai palikti dideli tarpai tarp eilučių, skirti užpildyti skaitytojo fantazijai. Atskiri Gabijos ir Gedo dienoraščio skyriai leido suvokti, kaip kiekvienas veikėjas išgyvena, suvokia tam tikrą situaciją.

Romano siužetas – nepriekaištingas. Jo nebuvo galima jokiais būdais atspėti. Net įsivaizduoti negalėjau, kad Gabiją mieste užpuls ožkos, partrenks karinis sunkvežimis, dėl to bus kaltos laumės, vorai sprendžia žmonių likimus, 91-erių prosenelis už vairo...? Ar tekste autorė karinį sunkvežimį ir sprogmenį pamini atsitiktinai? O galbūt susiejo su šiandieninėmis aktualijomis?

Šiame romane atradau keletą vietų, kurios man priminė K. Borutos romaną „Baltaragio malūnas“. Abiejuose romanuose pasakojama apie meilę ir žmogaus susidūrimą su mitinėmis būtybėmis. K. Boruta kūrė XX amžiuje, o K. Zylė – šiomis dienomis, tačiau panašia tema. Mane labiau traukė K. Zylės romanas, nes mitinės būtybės aprašomos šiuolaikiniame pasaulyje – mano pasaulyje, o „Baltaragio malūnas“ – senųjų laikų atspindys. Tad didesnį ryšį turiu su K. Zylės romanu.

Apibendrinant, manau, kad kiekvienas jaunuolis privalo perskaityti šį romaną ir suprasti, kad kiekviename iš mūsų glūdi praeities istorijos dalis. Išsaugodami ją, mes saugojame savitumą. Mes jungtis tarp šio ir ano (nepažintojo) pasaulio. Manau, kad šiam K. Zylės romanui tiktų pavadinimas „Tarp šio ir ano pasaulio“.