Pirmiausia, kas krito į akis - teksto forma. Ji parašyta tarsi dienoraštis. Nors kiekvieno skyriaus pradžioje nėra dienoraščiui būdingų datų, bet kiekvienas skyrius pradedamas tikslaus laiko, temperatūros, vėjo greičio prognoze. Tai nuoroda ne tik į tai, kas vyksta už namų durų, bet ir į pagrindinių veikėjų išgyvenimų kaitą. Įtraukia, siurbte įsiurbia tai, kad ta pati aprašoma situacija yra pasakojama dviejų skirtingų veikėjų lūpomis. Jų pasakojimai sugula trylikoje skyrių, kurių kiekvienas kartojasi du kartus. Du gyvenimai, dvi asmenybės, du skirtingi pasauliai formuoja įspūdį, kad mes visi esame susieti bendro likimo, užkoduoto mūsų protėvių tikėjime laumėmis, velniais, aitvarais, kaukais... Nors tai nėra galutinis, spaustuve kvepiantis, knygos variantas, tačiau jam mistiškumo suteikia kiekvieno skyriaus pradžioje esantys piešiniai. Raudona ir juodos spalvos. Ką jos simbolizuoja? Meilę, kraują, drąsą, mirtį, tuštumą, nežinomybę, vienatvę... Autorė tarsi provokuoja skaitytoją.
Pasirinkdama dvejopą kalbėjimo būdą, autorė kuria įtikinamus pagrindinių veikėjų Gedo ir Gabijos paveikslus. Tai 15-16 metų paaugliai. Tokio amžiaus kaip Romeo ir Džiuljeta, kaip pamilo vienas kitą. Net ir jų meilė tokia pat stipri, tokia pat pasiaukojanti. Tačiau tuo pat metu Gedas ir Gabija labai tradiciški savo elgsena, mąstymo būdu paaugliai. Jie išgyvena savojo „aš“ paieškas pykdamiesi su suaugusiaisiais, maištaudami savo aprangos stiliumi, draugaudami. Autorė veikėjams suteikia ir gana stereotipišką kalbėjimo būdą. Štai Gabija - kalba daug, detaliai, išsamiai, emocionaliai. Gedas atvirkščiai - kalba lakoniškais trumpais sakiniais. Tačiau veikėjai papildo vienas kitą, taip dar kartą patvirtindami amžiną tiesą – priešingybės traukia viena kitą.
Mane, jaunąją skaitytoją, įtikino ir autorės parinkta kalbėjimo maniera. Kalbininkams turėtų pasišiaušti plaukai skaitant žodžius - negūglinai, Naujamkė, klasiokas, supermarketas, bomžpakis ... Svetimybės, šnekamosios kalbos „perliukai“, įsibrovę į rankraščio puslapius, jo anaptol negadina, o susitiprina paaugliškos kalbos manierą. Juo labiau, kad autorė, kaip atsvarą, čia pat tekstą prisotina vaizdingais palyginimais, posakiais, kaip „vyzdžiai liejasi“ arba „jaučiuosi išlukštentas“. O kur dar džūkiškai besirokuojantys senelis ir senelė. Viskas, nuo ko mes kasdien stengiamės pabėgti atgyja, paliečia, priverčia susimąstyti – lietuviais esame mes gimę.
Džiugu, kad K. Zylė savo romane ,,prikelia“ mūsų savastį. Tikėjimą pagoniškąja kultūra. Turbūt ir habilituota mokslų daktarė, etnologė P. Dundulienė pritartų taip tikroviškai aprašytoms laumėms. Nors sveikas protas prieštarauja tam, kas rašoma, tačiau smalsumas neapleidžia ir norom nenorom patiki laumių egzistavimu. Nejučia imi įdėmiau žvelgti į kambario tamsą, ar ten nesislepia kieno nors dvasia. Kūrinys persmelktas mistiškumu, kuris sujaukia sveiką protą, supurto, sukelia pasibjaurėjimo, pasipiktinimo jausmą.
Nuramina tik laiminga pabaiga.
Emilija Latakaitė, 8 klasė
Klaipėdos „Versmės“ progimnazija
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą