Požiūris į žmogų literatūroje

Įvairių epochų autoriai savo kūriniuose rodė skirtingą požiūrį į žmogų, kuris buvo būdingas tuometiniu laikotarpiu. Neoromantizmo epochos autoriai savo kūryboje, kuriai būdingas konfliktas tarp idealiosios ir realiosios gyvenimo plotmės, atskleidė žmonių vidinius išgyvenimus, kuriuos dažniausiai sukelia meilės jausmas. Vieni iš tokių autorių yra Juozas Tumas – Vaižgantas bei Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, kurie savo kūriniuose pavaizdavo mylinčius, pasiaukojančius ir dėl to kenčiančius herojus.

Neoromantikas Juozas Tumas – Vaižgantas, viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, tautinio atgimimo, o kartu ir moderniosios kultūros reiškėjas, visą savo gyvenimą dirbo Lietuvos naudai ir nebijodamas rizikuoti dvasininko karjera įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. Visi jo patirti išgyvenimai ir meilė Tėvynei galėjo tapti priežastimi, kodėl savo apysakoje „Dėdės ir dėdienės“, kurios pavadinimas reiškė ne giminystės ryšį, bet tam tikrą socialinį tipą, pavaizdavo pasiaukojantį ir dėl meilės kenčiantį žmogų. Ryškiausias to pavyzdys – Mykoliukas, trisdešimties metų baudžiauninkas, kuris pasiaukojo dėl artimų žmonių: atsisakė pirmosios ir vienintelės savo gyvenimo meilės dėl brolio šeimos. Tylaus ir ramaus būdo pagrindinis veikėjas mylėjo Severją, jis net nujausdavo ją iš tolo ir skripkele grieždavo tik jai vienai: „Jo griežtuvėlis tyliau griežia, kai minioje kurį kartą neranda Severjos Pukštaičios, ir triumfo balsu ima skambėti, kai pasirodo.“ Tačiau žinia, kad Severja išteka už Rapolo, Mykoliukui atima visas jėgas. Severjos praradimas jam tampa tarsi pasaulio pabaiga ir tik Severjos glamonės, kai ji atėjo paprašyti paskutinį kartą jai pagroti, prikelia Mykoliuką gyventi. Jis griežia jos vestuvėse smuiku tol, kol stygos nutrūksta. Šis smuikas, nutrūkusiomis stygomis, ir Severiutės padovanotas šalikėlis su Lietuvos trispalve tampa brangiausi daiktai, primenantys apie meilę, kuri buvo dvasių harmonijoje. Žinojimas, kad mylėjo ir buvo mylimas, Mykoliukui padeda nesugniužti ir atlaikyti likimo negandas. Taigi, kūrinyje yra vaizduojamas žmogus, kurio meilės paaukojimas dėl šeimos gerovės sukelia dideles kančias, kurias iškęsti padeda tik atminties galia.

Apie žmogų, kuris yra jautrus ir aukoja savo laimę dėl šeimos gerovės, rašo ir neoromantizmo krypties atstovė Šatrijos Ragana savo romantinėje lyrinėje apysakoje „Sename dvare“, kuri gimė iš ilgesio mirus mylimiems žmonėms: dviem broliams ir motinai. Šatrijos Ragana, pirmoji lietuvių rašytoja, teigiamai vaizdavusi dvarą, fragmentiškos formos kūrinyje įkūnijo moterišką emocingumą, lyrizmą ir kartu valingą apsisprendimą gyventi ne sau o kitiems, kuriems reikėjo pagalbos. Šios savybės atsispindi mamatės Marijos paveiksle. Tai subtilios dvasios moteris, kurios siela yra kupina romantikos, svajonių. Mamatė trokšta didesnės prasmės, negu gali duoti kasdienis gyvenimas, kurio paviršius jai baugus ir nuobodus. Šios prasmės ieško mene: ji skaito poeziją, skambina pianinu Šopeno kūrinius, tai jai suteikia pilnatvės jausmą, tačiau tenka to atsisakyti, nes vyras Liudvikas nesupranta jos sielos gelmės ir skausmo. Mamatė suprasdama, jog yra daug svarbesnių dalykų už malonumus ir norus, paaukoja savo asmeninę laimę dėl šeimos. Visi Marijos patirti išgyvenimai dienoraščio forma atvirai aprašomi „Mamatės užrašuose“, kuriuose pasakojimas pirmuoju asmeniu subtiliai atspindi patirtas emocijas. Taigi, Šatrijos Ragana kūrinyje taip pat pavaizduoja žmogų, atsisakiusį asmeninės laimės ir pasiaukojusį dėl šeimos gerovės.

Neoromantikų Juozo Tumo – Vaižganto ir Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos kūrinių „Dėdės ir dėdienės“ bei „Sename dvare“ centre atsiduria žmogus ir jo vidiniai išgyvenimai, o ne aplinkos detalės. Vaizduojamas žmogus yra pasiaukojantis dėl šeimos, tačiau dėl to atsisakantis meilės arba asmeninės laisvės.