Požiūris į skirtingus veikėjus literatūroje

Visais laikais literatūroje veikėjai buvo svarbūs ir neišvengiami, jų emocijos, veiksmai ir požiūris į pasaulį padėdavo rašytojui perteikti kūrinio temą bei pagrindinę mintį. Jau nuo Antikos laikų veikėjai dažnai skirstomi į neigiamus ir teigiamus, aukštinami drąsuoliai, kilnieji, tokie kaip Odisėjas, Prometėjas, bei smerkiami blogieji. K.Donelaitis poemos „Metai“ veikėjus taip pat suskirstė į „viežlybuosius“ ir „nenaudėlius“ remdamasis jų charakterio savybėmis: darbštumu, nuolankumu, dosnumu ar tingumu ir pesimizmu. Tuo tarpu XIX a. pab. - XX a. vid. Lietuvos rašytojų kūriniai išsiskiria tuo, kad veikėjai neskirstomi pagal jų moralę. Realizmo epochos atstovas Jonas Biliūnas leidžia pačiam skaitytojui nuspręsti, kuris veikėjo poelgis geras, o kuris blogas. Taip pat ir neoromantizmo rašytojas Vaižgantas kiekvienam veikėjui suteikia po teigiamą, jo charakteriu žavėtis skatinančią savybę.

Pirmasis profesionalus lietuvių rašytojas J.Biliūnas savo veikėjų neskirstė į gerus ir blogus. Rašytojas jau jaunystėje susidūrė su ligomis bei skurdu, vertėsi rašydamas publicistinius straipsnius ir vesdamas pamokas, tačiau lietuvių literatūroje išliko kaip novelių autorius. Dėl šių patirčių vėliau rašydamas jis nevengė veikėjus vaizduoti situacijose, atskleidžiančiose skriaudos, nuoskaudos ir gyvenimo laikinumo temas, kurios išryškina sudėtingą vidinį veikėjų pasaulį. Pats rašytojas savo kūrinius vadino „psichologiniais piešinėliais“, taip pabrėždamas, kad jam svarbu gilintis į žmogaus psichologiją, kuri yra per daug sudėtinga, kad būtų apibrėžiama tik kaip gera ar bloga. J.Biliūno novelėje „Vagis“ ūkininkas Jokūbas gindamas savo turtą nužudo žmogų. Žmogžudystė yra neatleistinas poelgis, tačiau Biliūnas neskuba žmogaus smerkti. Skaitytojui parodoma, kad griežčiausias teisėjas visada yra sąžinė, ji nenutyla net jei ir kunigas, ir artimieji tau atleidžia. Matydamas Jokūbo vidines kančias, kaip „kirminas jo širdį graužia”, skaitytojas ima jausti gailestį. Kitas pavyzdys yra Dumbrauckas – veikėjas, aprašomas novelėje „Lazda“. Iš pradžių jis pristatomas tik iš blogosios pusės – taip žiauriai sumuša tėvą už jaučiams paimtus pono dobilus, kad šis lovoje praguli tris savaites. Tačiau vėliau paaiškėja, kad Dumbrauckas taip galėjo pasielgti iš baimės, nes jam pačiam grėsė pono nemalonė, be to, tai buvo gera gyvenimo pamoka tėvui. Įsigilinęs į poelgio priežastis rašytojas skatina tolerantiškumą ir atlaidumą. J.Biliūno veikėjai atskleidžiami išsamiai pristatant jų vidinį pasaulį, kuriame atrandamos tiek gerosios, tiek blogosios jų savybės.

Panašiai skirtingus veikėjus vaizduoja ir rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas, kiekvienam iš jų suteikdamas nors menkiausią teigiamą savybę. Polinkiu žmonėse ieškoti „deimančiukų“ J.Tumas pasižymėjo visą gyvenimą, jis teigė, kad ir Lietuvos kūrimui kiekvienas bei visoks žmogus reikalingas. Aktyvus visuomenės veikėjas ir kunigas greitai tapo mėgstamiausiu savo metų žmogumi, nes, kaip ir J.Biliūnas, išsiskyrė tolerantiškumu ir atlaidumu. Tai galima pastebėti ir analizuojant Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjus. Tylus, nuolankus, vengiantis už savo troškimus kovoti Mykoliukas sužavi skaitytoją meilumu ir nuostabiu muzikavimu, kuris nutyla Severiutės vestuvėse, nutrūkus skripkelės stygoms. Pasakotojas pamini, kad Mykoliukas – tai veikėjas, kuris pasižymi didele inteligencija, tačiau, deja, nėra žmogaus, kuris ją įspėtų. Vaižgantas parodo, kad jei žmoguje iš pirmo žvilgsnio nematome teigiamų savybių, tai dar nereiškia, kad jų nėra. Tai ypač atsiskleidžia skaitytojui susipažįstant su Rapolu Geiše. Tijūno meilė Severjai, kuria jis tarsi pasisavina merginą ir sužlugdo nuoširdžią, „tarsi ne šio pasaulio“ Mykoliuko bei Severiutės meilę, skatina į jį žiūrėti kaip į neigiamą veikėją. Be to, dauguma lietuvių rašytojų, pavyzdžiui, jau minėtas K.Donelaitis, ponus bei jų padėjėjus vaizduoja kaip žiaurius, amoralius personažus. Vis dėlto Vaižgantas suteikia Rapolui Geišei ir skaitytoją sužavinčių dorybių. Jis vaizduojamas ,,protingas beraštis ir nematyto sąžiningumo”, nors plepys ir tinginys, bet be galo rūpestingas vyras, negalintis atsidžiaugti mylima žmona ir dukrele, kuri, deja, greitai miršta. Juozo Tumo – Vaižganto veikėjai, nors ir skirtingos asmenybės, yra apdovanoti savais „deimančiukais“, kurie padaro kiekvieną jų patrauklų skaitytojui.

Taigi, požiūris į skirtingus veikėjus literatūroje laikui bėgant keitėsi. Nuo akivaizdaus veikėjų skirstymo į teigiamus bei neigiamus pereita prie subtilesnio jų vaizdavimo. Panašiu laikotarpiu kūrę J.Biliūnas ir J.Tumas – Vaižgantas skirtingus veikėjus vaizduoja kaip sudėtingas bei įvairiapuses asmenybes, kurioms nesvetimos nei blogosios, nei gerosios charakterio savybės. Rašytojai parodo, kad žmogus bei jo požiūris keičiasi, o priimtinas charakterio savybes paieškojus visuomet įmanoma atrasti.