Požiūris į gėrio pergalę literatūroje (J. Biliūnas, J. Aputis)

Gėrio ir blogio temą buvo labai populiaru nagrinėti Antikos literatūroje. Herojai susikaudavo su piktosiomis jėgomis siekdami pasaulyje harmonijos ir gėrio. Žmogiškesnę ir mūsų pasauliui artimesnę gėrio ir blogio kovą vaizduoja Sofoklis dramoje „Antigonė“. Pagrindinė kūrinio veikėja palaidoja brolį taip pasipriešindama puikybės apimto valdovo įstatymams. Gėriui čia atstovauja Antigonė, kuri imasi veiksmų vedama moralinio principingumo, o blogiui – valdovas, kuris remiasi netikrosiomis vertybėmis. Gėrio pergalė mituose ir dramose išreiškiama ne tik nugalint piktąsias jėgas ar blogiui atstovaujančius veikėjus. Kartais kovojantys už gėrį veikėjai žūsta, tačiau gėris pasilieka pasauly su jų prisiminimu, skleidžiamomis idėjomis. Iš Antikos gėrio kovos tema pasiekia ir Lietuvos kūrėjus. Apie gėrio pergalę kalba novelistai Jonas Biliūnas ir Juozas Aputis.

J. Biliūnas XIX a. antros pusės – XX a. pradžios lietuvių prozininkas, lyrinės novelės pradininkas. Kadangi Ciuricho universitete studijavo literatūrą, rašytojas yra laikomas pirmuoju profesionaliu lietuvių rašytojų. Jis taip pat buvo socialdemokratas, todėl skyrė daug dėmesio žmonių problemoms. Vis dėlto kūrėjas sirgo džiova, kuri privertė jautresniu žvilgsniu pažvelgti į gyvenimą ir ieškoti gyvenime gėrio. Kadangi, kaip buvo minėta, J. Biliūnas yra laikomas lyrinės novelės pradininku literatūroje, tai nenuostabu, kad jo kūriniuose svarbiausia vyksmas, tai yra vidiniai žmogaus išgyvenimai, ieškoma teisingumo, gėrio. Kūrėjo novelėse gėrio pergalės klausimas iškeliamas, kai žmoniški, dori veikėjai susiduria su neteisybe. Ryškiausiai gėrio pergalės tema atsispindi novelėje „Lazda“. Kūrinyje gėrio pergalė – su neteisybe susidūrusio žmogaus gebėjimas atleisti. Novelės laikas – baudžiavos laikotarpis. Tai labai svarbu novelės kontekste norint išryškinti, kad baudžiava formuoja ne tik žmogaus nuolankumą, bet ir žiaurumą. Pagrindinis novelės veikėjas, tėvas, yra nuolankus baudžiauninkas, kuris bučiuoja ponui rankas apkaltintas, kad pono laukuose piemenys gyvulius gano. Novelės pagrindinis motyvas išreiškiamas tėvo prisiminimu: jis pašeria išalkusius gyvulius pono, pas kurį dirba, dobilais. Tėvo nuomone, jis turi teise taip pasielgti, nes dirba pono laukus ir efektyviam darbui reikia, kad gyvuliai turėtų jėgų. Prievaizdas Dumbrauckas pastebėjęs, kad tėvas šeria gyvulius pono dobilais, sumuša tėvą lazda. Novelės pasakotojas, galima manyti, yra tėvo vaikas, pasakojama pirmuoju asmeniu, todėl atsispindi ne tik tėvo, bet ir jo vaikų nuomonė į šį atsitikimą. Lazda tampa tarsi smurto simboliu, nes vaikai lazdą sieja su tėvo žeminimu, baime, žiaurumu. Čia svarbus akių įvaizdis – vaikai, išgirdę pasakojimą, žiūri į tėvą „išskėtę akis“, „akimis pilnomis ašarų“, nes jiems skaudus tėvo pažeminimas. Tačiau tėvui lazda yra auklėjimo simbolis. Jis netgi priima Dumbraucką, netekusį gyvenamosios vietos, apsistoti pas save namuose teigdamas, kad nėra ko pykti ant prievaizdo, nes ir jį patį buvo sumušę. Be to, Dumbrauckas, tėvo teigimu, mušė, nes gero norėjo, tai yra išauklėti. Čia ir atsispindi pagrindinis novelės motyvas – atlaidumas – pažemintas, sumuštas žmogus atleidžia skriaudėjui. Taigi, novelėje „Lazda“ išreiškiama, kad gėris gali triumfuoti ir tada, kai pasireiškia neteisybė.

Gėrio kova su neteisybe atsispindi ir XX a. antros pusės – XXI a. pradžios rašytojo Juozo Apučio novelėse. Rašytojas pradėjo kurti kariuomenėje aprašinėdamas draugo pasakojimus. J. Apučio nuomone, kūryba yra tai, ką pats esi išgyvenęs. Kūrėjo vaikystė buvo varginga, tačiau graži, todėl jis gali iš vaikystės pasaulio „pešti lyg iš kuodelio vilnas“, tai yra semtis kūrybinio įkvėpimo. Galima manyti, kad būtent kasdieniai išgyvenimai ir paskatino kūrėją novelėse nagrinėti bendražmogiškas problemas. Kartu su tuo |(500 ž.) iškyla ir gėrio kovos su neteisybe, žiauria sistema klausimas. Novelėje „Autorius ieško išeities“ skatinama nesitaikstyti su neteisybe, kovoti su žiauria sistema ir taip siekti gėrio pergalės. Kūrinyje yra svarbi veiksmo erdvė – siloso duobė, kuri įgauna metaforišką gyvenimo duobės prasmę. Kontrastas siloso duobei – gyvenimas už duobės ribų, kur yra vasariška gamta. Novelės veikėjai tarsi suskirstomi į dvi grupes: pirmoji grupė – prisitaikiusių prie gyvenimo siloso duobėje, antroji – tų, kurie mato gyvenimą už duobės ribų. Pirmajai grupei priklauso du traktoristai: pirmasis – storasprandis, antrasis – su zomšiniais lopais galvoje, ir žmogus su geležiniais pirštais. Zomšiniai lopai yra aliuzija į nebemąstantį žmogų, o geležiniai pirštai yra žiaurumo simbolis. Šie trys veikėjai vadinami trimis inkvizitoriais. Antrajai grupei priklauso baltakaklis vaikinas ir studentas. Trims inkvizitoriams pažeminus baltakaklį vaikiną, studentas puola ginti jį. Studentas čia tarsi bando pasipriešinti neteisybei, kovoja už gėrį, tačiau yra sulaikomas geležinių rankų. Jis suvokia, kad vienintelė išeitis yra „geležimi apkaustyti amžiną neapykantą“, tai yra mėginti išsikapstyti iš siloso duobės ir toliau kovoti už gėrį. Taigi, nors novelėje gėris nelaimi, skatinama nepasiduoti neteisybei ir toliau kautis už gėrį.

Baigiant galima pasakyti, kad Jono Biliūno novelėje „Lazda“ gėris laimi, kai pažeminimą patiriantis žmogus geba pats atsisukti į gėrį ir atleisti. Taip yra todėl, nes šis kūrėjas rašo apie baudžiavos sistema, kai iš baudžiauninkų buvo reikalaujam nuolankumo. Juozo Apučio novelėje „Autorius ieško išeities“ skatinama kovoti su neteisybe, su žiauria sistema ir taip siekti gėrio. Kadangi rašytojas kūrė novelę sovietmečiu, galima manyti, kad dėl to jis yra novelėje susitelkęs į kovą su žiauria sistema. Tačiau abu autoriai laikosi vieno – neteisybės akivaizdoje reikia ieškoti gėrio.