Patriotizmas – tai reiškinys, kuomet žmogus gerbia, gina, myli ir aukština savo tėvynę bei tautą. Meilė tėvynei – norma ir pareiga daugelyje pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje. Nepaisant to, daugelis šiuolaikinių lietuvių svajoja apie laimę svetur. Dėl pastaruoju metu vis augančios emigracijos galime teigti, jog lietuviams trūksta tautinės savimonės. Dažnai tautieiai išvykę į kitas šalis asimiliuojasi su tenykštėmis kultūromis ir pamiršta, jog jų venomis teka lietuviškas kraujas. Dažnai klausiu savęs: kas priverčia žmogų pasijausti tikru lietuviu?
Žvelgdami į Lietuvos istoriją galime pastebėti, jog lietuvių vienybė ir pilietiškumas itin sustiprėja kuomet tėvynei iškyla grėsmė. Puikūs to pavyzdžiai: 1944 – 1953 m. Prieš Sovietų Sąjungos okupaciją kovoję partizanai, XIX a. prieš lietuvių kalbos cenzūravimą sukilę knygnešiai bei 1991 m. Sausio 13 dieną prie Vilniaus televizijos bokšto prieš tankus ir agresyviai nusiteikusius kareivius mirti nepabūgę piliečiai. Kai tik Lietuvai iškyla pavojus, lietuviai tampa vieninga, narsia ir stipria visuomene. Domėjimasis Lietuvos praeitimi bei įvairiomos istorinėmis asmenybėmis priverčia mane mylėti ir didžiuotis savo tauta.
Dar vienas svarbus aspektas, kuris teikia kiekvienai šaliai savitumo, jai būdinga gamta. Tokie garsūs, ir, ko gero, kiekvienam lietuviui žinomi rašytojai kaip Maironis, Justinas Marcinkevičius ar Kristijonas Donelaitis plačiai apdainavo nuostabų Lietuvos gamtos grožį – klonis, miškus, pievas, upes ir ežerus. Kaskart atėjus pavasariui, kuomet pokši sprogstantys medžių pumpurėliai bei klykauja iš šiltųjų kraštų sugrįžtančios gervės, žiemą, kai matau ant lango besidedantį šerkšną ir besileidžiančias snaiges, ar rudenį žiūriu į spalvotus lapus, man galvoje sukasi ta pati, kažkada Maironio užrašyta mintis – graži tu mano brangi tėvyne... Įvairi poezija apie lietuviškąją gamtą visada sušildo mano širdį meile tėvynei.
Taip pat be galo svarbūs veiksniai, darantys kiekvieną šalį ypatingą ir išskirtinę, tai kalba bei literatūra. Lietuvių kalba – viena iš seniausių vis dar vartojamų kalbų, ir pati seniausia išlikusi indoeuropiečių kalbų šeimos kalba. Lietuvių kalbai būdingos išlaikytos senovinės gramatinės formos, morfologinės ypatybės, kurios archajiškumo požiūriu leidžia apie ją kalbėti kaip apie lygiavertę lotynų ir senajai graikų kalbai. Lietuvių tauta turi gausybę be galo talentingų rašytojų ir poetų, tokių kaip Balys Sruoga, Sigitas Geda, Salomėja Nėris, Jonas Biliūnas, Šatrijos Ragana ir daugybė kitų. Skaitydama jų kūrinius aš imu suprasti, jog mūsų tauta išties turi kuo didžiuotis. Lietuvių autorių parašytos knygos ar eilėraščiai mane įkvepia bei priverčia susimąstyti apie tai, kiek daug išsilavinusių bei talentingų asmenybių išugdė mano gimtoji šalis.
Apibendrindama noriu pasakyti, jog daugybė mano kasdienėje aplinkoje sutinkamų dalykų priverčia mane pasijusti tikra lietuve ir didžiuotis savo tauta. Siekiant sustiprinti lietuvių tautinę savimonę kiekvienam iš mūsų reikia išmokti pastebėti ir džiaugtis su savo šalimi susijusiais pozityviais veiksniais, kaip antai graži gamta, įstabūs architektūriniai paminklai, istorija, iškilios asmenybės, literatūra ir daugybe kitų. Tad kviečiu visus – mylėkime, šlovinkime ir aukštinkime savo tautą!
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą