Pasijutau lietuve esanti

Tvirtai laikiausi šios nuomonės, kol neišvykau pasisvečiuoti į Prancūziją. Nors šios šalies gamta mane pakerėjo, žmonių draugiškumas mane sužavėjo, tačiau kiekviena diena, praleista svečioje šalyje, man buvo vis sunkesnė. Nekalbėti savo gimtąja kalba yra labai sunku. Nematyti savos kultūros yra itin skausminga. Juk gimtoji kultūra yra aukščiausia gyvenimo galios apraiška!

Tada supratau, jog mano gimtoji kalba, tradicijos, kultūra be galo daug reiškia – aš negalėčiau išsižadėti savo lietuvybės. Tik svetur suvokiau gimtosios kalbos žavesį, tik ten pajutau, kas yra tėvynė. Aš pasijutau lietuve!

Drįsčiau teigti, kad yra nusikaltimų, kurie neišperkami – tai tėvynės išdavystė. Ne kiekvienas gali sukaupti savo jėgas ir palikti gimtąjį kraštą. Atsisakyti senųjų potyrių, o naujuosius išgyventi svetur. Tokie žmonės, pasak filosofo, rašytojo, publicisto Vydūno, vienos ryškiausios asmenybės, kalbėjusios apie tautos ir tautinių vertybių svarbą, yra vadinami betėvyniai. Jie sudaužo širdį ne tik sau, bet ir juos auginusiai tėvynei. Jiems ima neberūpėti jų gimtoji vieta, tėvynė jiems tampa ta vieta, kur jie gali kaupti turtus, įgyvendinti savo siekį valdyti.

Atklydėlių iš svetur sielos alsuoja visai kitaip. Jie niekada nesupras ir nevertins krašto taip, kaip tai daro tėvynėje gimę ir užaugę žmonės. Jie negyvena tėvynės gyvenimu, nesuvokia jos turinio nei esmės, nejaučia jos gamtos nei žmonių, o tėvynė negyvena su jais. Jie visuomet lieka nuošaly, gyvena atskirai nuo jos erdvės. Tai žmonės, kurie gyvenimo keliu turi eiti be tėvynės, be jos žemės ir dvasios, kurie nepatiria tėvynės ilgesio, kurie nesieja su ja savo gyvenimo prasmės. Jie niekada nesugebės išgyventi tėvynės esybės, kaip tai išjaučia tėvynainiai.

Taigi, galiu teigti, kad augdamas savoje aplinkoje žmogus gali jaustis visavertis, gali patirti tikrąjį gyvenimo džiaugsmą. Svetimoje šalyje jis yra svečias, kuris tik susipažįsta su kita kultūra. Praradęs ryšį su savo tėvyne ir tauta žmogus, anot Vydūno, susvetimėja.

Tėvynė priklauso nuo mūsų pačių požiūrio: „Kokia žmogaus esybė, tokia ir jo tėvynė.“ Lietuvybė man yra svarbi tiek, kiek ir gyvybė, kiek ir mano gyvenimo kokybė. Aš didžiuojuosi, jog priklausau garbingai lietuvių tautai, galiu kalbėti sena, turtinga kalba, plėtoti žmogiškąsias kultūros vertybes. Man pasisekė, kad mano akys atsivėrė. Noriu, kad taip pasisektų visiems, jog visi jaustumėmės esantys lietuviai.