Pasaka

Paklausite, apie ką ši knyga. Ogi apie meilę. Manau, kad knygos apie meilę negali patirti nesėkmės. O kai ta meilė baigiasi laimingai, tai supranti, kad pasaulis išgelbėtas. Be to, rašytoja labai subtiliai, tarsi stebėtum pro plyšelį užuolaidoje, dėlioja pagrindinių veikėjų, Gedo ir Gabijos, jausmų vitražą. O kai meilei koją pakiša mistinės jėgos, istorija tampa dar trapesnė, paslaptingesnė, įaudrinanti vaizduotę. Ir nė velnio nesutikčiau su tais, kurie bandytų įtikinti, kad tokia tema šiandien neaktuali. Juk dar H. K. Anderseno pasakų herojės – Snieguolė, Coliukė, Undinėlė svajojo apie tikrą ir amžiną meilę.

Kūrinyje į akis labai krenta ,,įmantrūs‘‘ žodžiai. Tokie, kaip blemba, eina šikt, neužknistum, šūdas ir t.t. Nenorom šypteliu, nes tokia kalbėjimo maniera mane lydi kasdien. Juk taip kalba ne vienas mano klasės draugas, vieną kitą tokį žodelį gali išgirsti važiuodamas sausakimšame autobuse, tokie žodžiai prasibrauna net į televizijos ekranus. Tai taip šiuolaikiška, gyva, tikra. Šie žodžiai – tai šiandienos kultūros atspindys. Kad ir kaip bandytum įtikinti jauną žmogų vengti tokių žodelių, jie, kaip tas uždraustas vaisius, sprūste sprūsta iš lūpų. Taigi, manau, kad daugelis jaunų žmonių pasimėgaudami skaitytų šį tekstą, tai tarsi įrodymas, kad jie ne vieni tokie nepraustaburniai.

Čia pat mano mėgavimąsi tekstu ir šypsnį veide nuveja dvejonės. Ar autorė nepataikauja jaunam skaitytojui? Ar iš tiesų taip formuojama meilė gimtąjai kalbai? Kokią nuomonę bepalaikytumėte, mane tie žodžiai „veža“. Tekstą daro patrauklų paaugliui, kuriam ši knyga ir skirta. Juolab, kad kaip atsvara tiems ,,įmantriems“ žodžiams tekste vyrauja vaizdinga kalba. Tekstas gyvas epitetais, palyginimais ir kitomis meninėmis kalbos priemonėmis. Pavyzdžiui, „pajutau galingą ledinio vėjo gūsį“, „mirguliuojančiame medžių pavėsyje“ ir dar daugybė kitų. Taigi negali sakyti, kad skaitytojai yra nuskriausti. Belieka sugerti tuos žodžius ir patalpinti savo atminties laikmenoje.

Turiu pripažinti, kad skaitant nuolat jutau erzulį. Gal tai mano asmeninė bėda, bet nemėgstu, kai knyga yra suskirstyta į skyrius. Kiekvienas, naujai prasidedantis skyrius tiesiog išblaško nuoseklų teksto skaitymą.

Šį bei tą, asmeniškai išgyventa, pasilieku sau. Būsimiems skaitytojams tariu – skaitykite, nes K. Zylės romanas traukia nenuspėjama siužetine linija ir, kas be ko, iššūkiais ir išbandymais prisodrinta meilės istorija.

Patricija Lukšaitė, 8 klasė

Klaipėdos „Versmės“ progimnazija