Moteris ant žirgo, išmokiusi mylėti ir pasitikėti

Žinau, kaip dažnai jautiesi ir galvoji – ak, jei tik kas nors mane padrąsintų, stumtelėtų link dalykų, kurie man svarbūs, įdomūs ar paprasčiausiai patinka. Atrodo, pats nedrįsti pamėginti dar kartą, vėl ir vėl, kadangi esi išsigandęs dėl nepavykusio bandymo, teisuolių kritikos ar, galų gale išgirdęs kitų žmonių nesėkmės istorijų. Tad šiuo laišku - savo sėkmės liudytoju - aš noriu Tau įkvėpti drąsos įveikti visus iššūkius, nugriauti kalnus ir visiems įrodyti, jog tu gali padaryti tai, ko nori Tavo širdis. Papasakosiu savo istoriją apie žmogų, pakeitusį mano gyvenimą. Moterį ant žirgo, kuri mane įkvėpė mylėti save ir pasitikėti.

Ji nėra įžymybė, apsikarsčiusi apdovanojimais, garbiais raštais, medaliais. Jos pavardės nerasime pirmuose spaudos puslapiuose ar populiariuose žurnaluose. Tai paprasčiausia moteris, su kuria susipažinau prieš trejus metus. Galbūt tikiesi pikantiškos pažinties istorijos? O ne – čia taip pat viskas labai paprasta. Mama atvežė mane pas konkūro trenerę, kuri padėjo išpildyti mano svajonę – jodinėti žirgais ir užmegzti ryšį su šiais nepaprastais gyvūnais.

Jojimas nėra lengvas užsiėmimas, kaip gali atrodyti. Tenka patirti ne viena kritimą, nesėkmes ir kojų skausmus, kurie ilgai užsitęsdavo. Tu supranti - tai ūpo nepakelia. Bet mano trenerė niekada nepasidavė ir nepaliovė kartoti, kad aš akivaizdžiai tobulėju, kad man puikiai sekasi, kad joks raitelis netampa puikiu, neįveikęs pradžios sunkumų. Ir niekada neparodė, jog nusivylė manimi, niekada nekritikavo, net jos žvilgsnis bylodavo, kad ji tiki manimi. Kaskart. Tai man neleisdavo sustoti, nes kuo daugiau žingsnių žengi į priekį, tuo sunkiau viską mesti ir pamiršti, nors tikrai ne kartą norėjosi...

Bet stipriausią motyvaciją pajutau, kuomet pamačiau, kaip joja pati mano trenerė, kokia grakšti jos laikysena, kaip tobulai ji valdo žirgą, sėdi balne ir šokinėja per kliūtis. Ir šypsosi. Tai man padarė tokį stiprų įspūdį, kad aš aiškiai supratau savo tikslą, aiškiai regėjau save tokią tiesią, užtikrintą, lengvą ir mylinčią save, visus aplink. Link šio tikslo judu jau beveik trejus metus – mokausi pažinti žirgus, bendrauti su jais taip lengvai, kaip mano trenerė.

Dar mylima trenerė sugebėjo per mano gimtadienį įkvėpti drąsos pasileisti zovada vienai, kol pagaliau, po galybės kritimų ir bandymų, aš tai padariau. Tą akimirką savo pasiekimu džiaugiausi ne tik aš, bet ir mano trenerė. Žaviuosi, jog ji sugeba ir griežtai pasakyti, kad aš susiimčiau ir viską padaryčiau taip, kaip reikia. Mano trenerė švelni ir sykiu reikli, neleidžia man tingėti ir duoda prajodinėti naujus žirgus. Kuo toliau, tuo daugiau ji manimi pasitiki, o tai irgi stipriai motyvuoja.

Jaučiu, kaip tarp mūsų atsiranda ypatingas ryšys, mes galime kalbėti apie įvairius dalykus, o tai dar labiau skatina stengtis ne tik dėl savęs, bet ir dėl trenerės. Jeigu ne ši tobula trenerė – moteris ant žirgo - tik dangus žino, ar po pirmo skaudaus kritimo dar būčiau užsėdusi ant ristūno. Kažin, ar būčiau taip pamilusi save, savo gyvenimą ir įgijusi pasitikėjimo.

Mielas mano drauge, aš tikiu, kad mano istorija įkvėps daryti tai, ko trokšti, siekti savo laimės per kančias, iššūkius ir džiaugtis geru rezultatu. Taip pat tikiu - Tu tikrai sutiksi šviesų žmogų - Mokytoją, kuriam būsi dėkingas visą savo gyvenimą. Tik klausyk savo širdies ir atsirask ten, kur ji kviečia.

Su meile, Giedrė

Kviečiame visus moksleivius ir mokytojus dalyvauti „Vakarų ekspreso“ naujienų portalo ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekte „Aš tikrai myliu lietuvių kalbą. Ar mylit ją jūs?“ 

Portale VE.lt suteikiame virtualią tribūną gabiems uostamiesčio moksleiviams -  publikuojame geriausius jų rašinius, komentarus, straipsnius. Labai laukiame ir mokytojų komentarų, nuomonių, straipsnių, tad pedagogai lituanistai turi puikią galimybę interneto erdvėje į viešumą kelti raštingumo, ugdymo problemas, įvardyti iššūkius ir galimus jų sprendimo būdus. Siųskite savo darbus el. paštu: [email protected] arba [email protected]