Mielas Santiago,

Kaip ryžtingai Jūs skrodėte per bangas savo laiveliu, taip atkakliai ir aš stengiuosi siekti savo tikslų, domėtis pasauliu, kuriame gyvenu.

Mane neramina karai, kenčiantys vaikai. Taip, nežmoniškai suspaudžia širdį, kai išgirstu apie dar vieną numuštą lėktuvą. Ką mes darome? Kodėl pakeliame ranką vienas prieš kitą? Noriu supykti, bet negaliu. Prieš mano akis ir vėl besišypsantis Jūsų veidas, kuriame jokio pykčio, tik ramybė. Ir pagarba. Pagarba vandenynui, Dievui ir žmogui. Prisimenu, Jums tereikėjo vieną kartą sušvilpti, ir prie mūsų laivo pasirodė delfinai. Jie taip linksmai klegėjo, o jūs galėjote juos paglostyti. Kodėl jūs susikalbate su gyvūnais, o mes, žmonės, vieni kitų nesuprantame?

Jūs drąsiai nukreipėte savo nedidelį laivelį į uolų urvus vandenyne. Ir tuomet prasidėjo potvynis. Vanduo sparčiai kilo aukštyn. Truputėlį išsigandau, kad galime nespėti išplaukti, bet staiga Jūs, mielas Santiago, uždainavote. Nesupratau, apie ką buvo Jūsų daina, bet uolose ji skambėjo taip didingai. Rodės, kad net vanduo liovėsi kilti ir leido mums ramiai palikti urvus. Ach, kad mes taip visi vienas kitu pasitikėtumėme!

Mane taip pat neramina tokie visiems akivaizdūs gamtos pokyčiai. Sulaikiusi kvapą stebiu gaisrus, sudegusius gyvūnus, šėlstančias upes, užliejamus miestus. O gal tokių nelaimių nė nebūtų, jei savo Žemę mes mylėtume taip, kaip Jūs mylite vandenyną. Prisimenu, kaip po pietų mums padavėte po servetėlę rankoms nusišluostyti. Nustebau. O Jūs pridūrėte, kad savo rankomis mes galime tik glostyti vandenyną, ir jokiais būdais jo negalime teršti.

Jūs pasukote savo laivelį link kranto, kuriame įsikūrę vėžliai, bet tik iš tolo leidote jais pasigėrėti. Tai roplių namai, ir dėl gražios nuotraukos tikrai neverta jų gąsdinti. O mes, žmonės, stengiamės visur būti šeimininkai ir viską už kitus nuspręsti.

Mane neramina žmonių susvetimėjimas ir sudaiktėjimas. Dėl skubėjimo, dėl intensyvios, laiką pasiglemžiančios, veiklos žmonės atsisako bendravimo. Net ir per šventes sunku surinkti artimuosius, išsibarsčiusius po visą pasaulį. Žiūrėjau į Jus, pasiruošusį kiekvieną sutiktą žmogų apkabinti ar patapšnoti per petį, ir negalėjau tuo patikėti. Geras žodis, rūpestis turi tokią didelę galią!

Vis dar nepraradau tikėjimo, kad pasaulis, kuriame aš gyvenu, yra be galo gražus. Aš džiaugiuosi, turėdama kelis gerus draugus, galėdama koja kojon žengti su savo ištikimiausiais bendražygiais – broliu, sese bei mylinčiais tėvais. Aš jaučiuosi saugi, o tai kiekvienam vaikui yra labai svarbu. Kartais norisi stipriai juos visus apkabinti ir nepaleisti. Aš juos myliu taip stipriai, kaip Jūs mylite vandenyną. Pro mano langą matosi tėčio pasodintos pušys. Per dešimt metų jos gana stipriai paaugo. Dabar džiugina ir mus, ir pravažiuojančius žmones. O mūsų kiemas vasarą pilnas gėlių ir paukščių. Nepykstame ant voverių, kurios nuraško mūsų riešutus, pripratome ir prie varnėnų, kurie pirmiau nei mes paragauja trešnių, o kiekvieną pavasarį laukiame sugrįžtant gandrų.

Labai norėčiau šį laišką, brangus mano drauge, išsiųsti, bet nežinau Jūsų adreso. Sakėte, kad be savo laivelio nieko ir neturite. Galbūt Jūs apie jį išgirsite ir prisiminsite tą mergaitę iš Lietuvos, kuri visa širdimi pamilo vandenyną ir Portugaliją.

Su meile, Ieva