Įsivaizduok, jei pasaulyje pasklistų virusas ir Tu ilgą laiką negalėtum išeiti iš namų. Iš pradžių tai sukeltų džiaugsmą, atsipalaidavimą... Bet ilgainiui Tau taptų neįdomu sėdėti namuose ir žaisti kompiuterinius žaidimus, skaityti knygas ar tiesiog drybsoti prie televizoriaus, nes, ,,jei nori džiaugsmų kasdienybėje, pats turi jų susikurti“ (N. Marčėnaitė). Bet ką Tu galėtum susikurti, jei nėjai į mokyklą ir nemoki skaityti, rašyti, skaičiuoti ar konstruoti? Be buvimo mokykloje, Tu net nemokėtum bendrauti su kitais žmonėmis ir vaikais. Tu jaustumeisi tarsi J. Sigsaard herojus Pale, kuris buvo vienas pasaulyje. Būtų taip nuobodu ir net baisu. Visas pasaulis tilptų tavo kambaryje. Liktų neapžiūrėtos Egipto piramidės, Slovakijos kalnai, Koliziejus ir kiti stebuklai.
Kai užaugsi, Tu negalėsi susirasti darbo, nes nemokėsi nieko daryti. Juk tu, tikriausiai kaip ir aš, nenorėtum būti piemenėliu kaime, ganyti gyvulius basomis kojomis, be megztinio, palto...?
Manau, mokyklos kelią, nors ir nelengvą, turi nueiti kiekvienas augantis žmogus. Tikiuosi, mano laiškas padės tau labiau pamilti mokyklą, mokytojus ir vaikus. Čiupk kuprinę, pasiimk knygas ir pirmyn su nuotaika į ,,žinių kalvę“.
Pagarbiai, Gediminas
Rašyti komentarą