Kristupas Linas Bernotas. Eilėraščiai

Skiriama Prūsijos karalienei Luizei

Luizės malda

Po šios tamsos karčios,
Per šitą kraujo naktį.
Nušviski tarsi saulė tu
Ir mano Prūsiją gaivink.

Pasigailėk vaikų visų,
Besparnių Dievo angelų,
Ir mūs senų žmonių basų,
Be meilės karo paliktų.

Padėk nustot raudoti jiems,
Užbaigti tą laidotuvių maršą.
Pabodo kapinių vaizdai,
Kareivių kraujo persmelkti.

Man leisk dar kartą sudainuot,
Lopšinę meilės sugiedot,
Vaikams, saviems, mažiems,
Nuo karo ištremtiems.

Prašau, tu nuramink mane
Savam nubudusiam sapne.
Nutrauk tą kančią Prūsijos manos,
Aš jau paskendusi ašarų kalnuos.

Geriau aš mirsiu negu ji,
Tegu pražūsta jie visi,
Visi, kas kažkada mums kenkė,
Dievų prašau, tegul pasmerkia.

Aš tik viena tai suprantu,
Nuo savo šauksmo pavargstu.
Bet negaliu aš pasiduot -
Apginti Prūsiją turiu.

Tai pareiga mana šventa,
Man pasiduoti nevalia.
Turiu aš eiti su ginklu
Visos mūs Prūsijos vardu.

Luizės rauda

O, Prūsija, atsiprašau,
Kodėl gi aš tai padariau,
Kodėl apjuodinau tave
Toje jų Tilžės taikoje.

Nesugebėjau aš tavęs apginti,
Nebeužteko man jėgų.
Sumosikuot savu ginklu
Nebebuvo jau prasmių.

Aš neapgyniau mūs vaikų
Ir jų kareiviškų tėvų.
Aš neužstojau ąžuolų,
Po žemę išsirangiusių šaknų.

Jau niekad nesibaigs kančia,
Nebesibaigs tos mano kraujo upės.
Dabar tik verkti aš galiu,
Nes Prūsijos nebeturiu.

Nuo dabar jau mes nebūsim
laisvi jau niekada,
Nebealsuosim prūsai niekad
savąja prūsiška dvasia.

Mūs laukia tik tironas
ir jo pavaldiniai,
Kuriems mes galvas
lenksim paklusniai.

Bet būsiu iki galo,
Gyvensiu atkakliai.
Aš nepaliksiu jos jau niekada,
Tai mano Prūsijos valia.

Tegu gyvuoja ji per amžius,
Tegul nuslopsta tie skausmai,
Nes aš esu Luizė,
O Prūsija - mani namai.

Pasauliniams karams atminti

Karo aidas

O, Dieve, aš nebegaliu,
Visa tauta mūsiškė jau išseko.
Visiems mums karas jau įgriso.
Man atsibodo tie kareivių aimanų aidai.

Visur jau kraujas plūsta,
Gatves lavonai nekalti nugulę.
Jau lesa juos varnėnai išsijuosę.
Tuoj liks čia tik išklerę kaulai pavieni.

Danguj neišsisklaido jau ugnis,
Apkurtę mes visi seniai.
Maldauju, man padėki baigti
Tą marą šiandienų senų.

Kiek galima kariauti,
Ar dar tau negana aukų.
Jau žuvo tūkstančiai vaikų,
O dar ir milijonai vyresnių.

Prašau, atsiųsk man lietų šioj sausroj.
Tegul nuplauna nuodėmes manas.
Tikėkimės, kad nebesikartos,
Istorija laikuos pasaulio būsimuos.

Širdies skausmas

Saulė leidžiasi širdy,
Aplanko vidų žaluma.
Bėga smėlis man per kojas
Ir kutena jis mane.

Juoktis man gi nesinori,
Liūdna iš tiesų tikrai.
Akys nori verkti, kai tiktai
Aš pamatau, kas liko mūs šaly.

Čia liko tik nuskurę ąžuolai,
Kelrodžiai man kažkada jie buvę.
Ir pasiliko tie balti varnai,
Mums dangų skaidrinę anksčiau.

O jūra kuo dabar paliko,
Bala tiktai plika, basa.
Kai nebėra pušų gaudimo,
Jai ritmą duodančių širdžių.

Kai pareisime atgal,
Susiprasime, manau, tada,
Kad turime mes saugot,
Nes liko mums tik Lietuva.

Medžių ošimas

Kai išgirstu ošimą medžių,
Apsisuka juk man galva.
Aš mintyje tik išgirstu
Neramų šnabždesį į ausį iš kitų.

Šis lapų margumynas,
Spalvų paletė ši graži.
Kaip galima to nemylėti,
Neleidžia to mana širdis.

Šis brolių miškas, per šimtmečius užaugęs,
Ir šie manieji ąžuolai.
Tai viskas, kas kažkada man liko
Po tragiškai nukritusio dangaus.

Man tvenkias ašaros aky,
Užplūsta sielą skausmas.
Suprantant, kad neliko nieko
Toje nusususioj širdy.

Nėra tenai nei supratimo menko,
Nei dedikacinės kalbos.
Dabar yra tik vienas jausmas,
Kurį neapykanta aš vadinu.

O šimtmetį atgal kalbėjom,
Didžiavomės labai.
Bet, kai dangus virš Lietuvos paniuro,
Pasikeitėme atvirkščiai.

Gal kada nors sugrįšim
Prie mūsiškos būties tikros.
Gal kažkada suprasim,
Kad esam Lietuvos.

Skrydis

Skrendu aš ant sparnų
Kaip paukštis debesų.
Lig pat nežinomų kraštų,
Lyg nematytų vandenų.

Mane ten vėjas nunešė tolyn,
Skrendu su paukščio aš sparnais.
Akim savom man patikėt sunku,
Kad mūs žemelėj taip gražu.

Šitų piliakalnių gausumas,
Paskendęs upių apsupty.
Tas išdidus miškų žalumas
Vėjo pikto sūkury.

Nenoriu skristi niekur aš tikrai,
Atsisakau šitos idėjos.
Grąžink mane namo, prašau,
Į kraštą gimtąjį, sakau.

Aš noriu ten pasenti,
Prie Baltijos krantų.
Man norisi išvysi
Teatrus savus greičiau.

Tik čia gyvi stebuklai,
Tik čia mes esam nekalti.
Mes galime gyventi,
Nes esame laisvi.

Diena

Mane tyla juk slegia,
Tylėti man sunku.
Užgniaužiu kvapą tuo jausmu,
Savu sustingusiu balsu.

Aš gyvenu tik ta mintim,
Kad pasibaigs tai su mana viltim,
Kad taps man kažkada lengviau,
Verksmų, tikiuos, čia liks mažiau.

Aš prabylu per vakaro romaną,
Nebebijau jau nieko aš tada.
Užverda kraujas manyje,
Nuslopsta širdgėlos kančia.

Kai saulė miršta – aš gimstu,
Aš tarsi kaip iš naujo atgimstu.
Kaip ta žolė pabus pavasario būty,
Kaip ta meška atbus žiemelės pakrašty.

Ir egzistuoju aš tada, rimtai.
Manęs tu nepažinsi, regis man, tikrai.
Tada jau aš visai kitoks,
Tada aš GYVENU.

Bet po to ir vėl ateis čia ta diena,
Kuri gyvųjų kraujo persmelkta,
Manų širdies griuvėsių nugulta,
Žmonių didybės pakirsta.

Gyvenimo sūkurys

Aš nebijau pasižiūrėti į save,
Pasižiūrėti į pridėtąjį man veidą.
Nebijau savęs aš pamatyt
Išklerusiame veidrody senam.

Bet kartais sutrinku juk aš
Nuo šypsenos, man primestos,
Išsigąstu nuo laiko, gero, seno,
Likimo skirto Dievo pasekmėj.

Ir kaip atsikratyti, nežinau,
Nerimastingai šalto būdo.
Ką man sakyt, nesuvokiu,
Ką man daryt, nenumanau.

Betgi turi būti kelias,
Kuris nuves mane tolyn,
Pavirsdamas manu, jis su laiku
Atves mane, kur būti aš turiu.

O tada jau viskas nuo manęs priklauso,
Kaip sugalvosiu, taip ir bus!
Kai pavydėsiu sau aš pats balsu,
Žinosiu, jog aš neklystu.

Ir tada jau pabaiga,
Pelenų tai vėtros metas.
Vėjai, be manęs, juk niekur nepaklys,
Gyvenimo tai sūkurys.

Bejausmė šypsena

Šypsausi aš viršuj visų dievų,
Bet iš tiesų širdis pilna žaizdų juodų,
Po lopinėlį plyšta ji kartu
Su sielos pusbadžiu skaudžiu.

Basas vaikštau pamariu melsvu
Be šypsenos ir be skausmų,
Be sielos ir jėgų,
Save pakęsti man sunku.

Agonija, užvirusi many,
Bejausmis nuoširdumas,
Tai tik įgimtas žmogaus kvailumas,
Besūris jausmo vandenynas tai.

Bet nebenoriu aš kentėt daugiau,
Gana jau verkti, jau gana.
Atsiribosiu nuo jausmų dabar,
Išmoksiu vėl gyvent naujai.

Nutilo manyje balsai,
Pasibaigė kančia.
Jau atgailos gana,
Riba manosios sielos pasiekta.

Nebematau tavęs visai,
Nebestoviu aš šalia.
Era mūsiškė pabaigta,
Širdis mana jau sutrypta.

Ir štai aš gyvenu naujai,
Kaip kažkada išmokau aš seniai,
Palikęs seną būtį,
Už užraktų, man regis, septynių.

Tai buvo pamoka geriausia man,
Gal net ištarti „ačiū“ sugebėčiau,
Jei tik atleisti aš galėčiau,
Bet negaliu ir bijau, kad galėti negalėsiu.