Kiek žmogaus pasirinkimai priklauso nuo jo paties?

Viduramžiai, neretai vadinami tamsiaisiais amžiais, tapatinami su tamsos, stagnacijos bei nežinojimo laikais. Būtent šiuo laikotarpiu manyta, kad žmogus neturi jokios įtakos savo likimui- viską lemia Dievo valia. Renesanso (atgimimo) epochos, priešingai, viena iš pagrindinių idėjų buvo ta, kad žmogus priklauso ne nuo aukštesnės galios, o pats yra savo likimo šeimininkas. Taip manė ir mūsų senoliai: lietuvių liaudies patarlė byloja, kad žmogus yra savo likimo kalvis. Deja, nuo pat žmogaus atsiradimo istorijos žmogaus ga1imybę savarankiškai pasirinkti gyvenimo kelią, veikti pagal savo nuostatas ir idėjas riboja daugybė veiksnių, pavyzdžiui, situacija šalyje (tremtys, kova už laisvę). Dabai šiuolaikinio žmogaus sprendimams ypač didelę įtaką daro aplinkinių požiūris, skatinantis paklusti visuotinai pripažintoms normoms. Verta svarstyti, kiek asmens sprendimai priklauso nuo jo paties ir kas dar nulemia žmogaus pasirinkimus.

Visų pirma, žmogaus laisvę rinktis riboja aplinkinių nuostatos. Baimė būti atstumtam bei nesuprastam yra visiškai natūrali jausena, nesvetima kiekvienam žmogui. Žodžio ir minties laisvė dažnai nulemia visuomenėje nusistovėjusių normų pažeidimą, o tai dažnai pasmerkia žmogų visuotiniam nepripažinimui. Būtent dėl šios priežasties, siekiant išvengti aplinkinių nepritarimo, asmuo kartais nusprendžia taip, kad pasirinkimas būtų priimtinas kitiems, o ne sau. Ši tema gvildenama ir XX a. realizmo srovės atstovo V.Mykolaičio-Putino kūryboje. Nors rašytojas ne kartą pabrėžė, kad „A1torių šešėly“ nėra autobiografinis romanas, protagonisto Liudo Vasario ir paties autoriaus gyvenimo konteksto panašumai akivaizdūs. Iš V. Mykolaičio-Putino vaikystės išlieka atsiminimai apie griežtą tėvą, pamaldžią motiną, kurie skatino sūnų tapti kunigu, vėliau rašytojas, taip pat kaip ir pagrindinis romano veikėjas, nuo kunigystės nutolsta. Aplinkinių veikiamo žmogaus dvasinis pasaulis atskleidžiamas ir romane „Altorių šešėly“. Geležinė tėvo valia ir tylus motinos noras buvo viena iš pagrindinių priežasčių, nulėmusių Liudo Vasario apsisprendimą stoti į kunigų seminariją. Mokydamasis seminarijoje Liudas pamažu suvokia, kad jo ypatingas dvasios polėkis, poeto prigimtis ir talentas yra nesuderinami su kunigų luomu, tačiau mintis apie pasitraukimą iš kunigystės atrodo bauginanti. Pagrindinis romano herojus galvoja apie tėvų

reakciją, nusivylimą, prisimena mylimą religingą motiną ir nenori jos įskaudinti. Taip pat nuo lemiamo pasirinkimo atgraso ir būsima visuomenės narių reakcija į apostazės aktą, kuris tuo metu buvo tikras tabu. Bet toks aplinkinių požiūrio sureikšminimas ypač akivaizdus ir šiandien. Deja, gyvename visuomenėje, kurioje paplitusi populiarioji kultūra, o įvaizdis reiškia viską. Žymus antikos poetas yra pasakęs: „Labai aukštus kalnus tranko žaibai.* Tai reiškia, kad išskirtinės asmenybės gyvenime turi įveikti daug iššūkių ir kliūčių, kurias gali sukelti aplinkinių pavydas, visuomenės konformizmas. Dabar iššūkių dažnas nenori - trokšta gyventi patogų gyvenimą, būti aplinkinių pripažintas - tai labai apriboja pasirinkimo galimybes. Juk dažnas abiturientas verčiau pasirinks prestižinę profesiją nei eis savo keliu, atsižvelgdamas į gabumus ar pomėgius. Dabartinės visuomenės polinkis į konformizmą atgraso žmogų nuo inovatyvių pasirinkimų bei skatina susilieti su mase. Grįžtant prie romano „Altorių šešė1y“, Liudas Vasaris vis dėlto ryžtasi mesti kunigystę, nepaisydamas tėvų nusivylimo ir visuomenės pasmerkimo. Vadinasi, aplinkinių požiūris, nuostatos,

vertybės gali riboti žmogaus pasirinkimo laisvę, tačiau prigimties pažaboti neįmanoma — lemtingus sprendimus žmogus dažniausiai priima vadovaudamasis savo proto ir širdies balsu.

Taip pat labai svarbu paminėti, jog asmens sprendimus nulemia ne tik išoriniai veiksniai, bet ir vidiniai prieštaravimai, pavyzdžiui, juntamas atsakomybės jausmas. Juk nuo pat gimimo žmogus gyvena ne vienas — jis priklauso žmonių bendruomenei. Žmogaus, kaip visuomenes ar šeimos nario, statusas įpareigoja jį atlikti tam tikras pareigas, todėl juntama atsakomybė dėl šeimos, valstybės. Atsakomybės dėl šeimos gerovės tema atsispindi XIX-XX a. neoromantizmo srovės atstovo Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Pats Vaižgantas buvo kilęs is didelės, gausios šeimos,

Yra ne kartą sakęs: „Visa, ką turiu, yra iš ten, iš gimtinės.“ Galbūt todėl kūrinyje šeima traktuojama

kaip pamatinė vertybė, o jos įtaka žmogaus daromiems sprendimams labai didelė. Mykoliukas, jaunesnysis Šiukštų šeimos sūnus, broliui apsikrovus vaikais“ pamažu tampa šeimos dėde. Visi Mykoliuko draugai būdami tokio amžiaus jau turi savo ūkį, žmonas, vaikų, o jis turi tik savo

„dvejus“ — kailinius su miline. Mykolo Šiukštos gyvenimą apsunkina neteisybes jausmas — baigęs darbą dvare dirba pas brolį, tačiau juk jis nekaltas, kad brolis pirmas vedė ir susilaukė vaikų. Vis dėlto apleisti šeimos Mykoliukas nesiruošia — mintis apie tai, kad jam išėjus mažiukai taps elgetomis, o brolis „medsargiu“ ar „laukabėgiu“, jam kėlė siaubą. Mykoliukas jautėsi atsakingas už brolio šeimos gerovę, todėl nusprendžia negriauti broliui gyvenimo ir padėti, kol vaikai paaugs. Taigi galima teigti, kad įsipareigojimas žmonių bendruomenei, pavyzdžiui, šeimai, juntama atsakomybė dažnai nulemia svarbius pasirinkimus, neleidžia elgtis vien pagal savo norus ir įsitikinimus.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad žmogaus galimybė rinktis gyventi pagal savo nuostatas ne visuomet įmanoma, nes pasirinkimo laisvę gali riboti išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, ap1inkinių reakcija, kuri neretai užkerta kelią priimti tokius sprendimus, kurių norime patys. Taip pat lemiamos

įtakos žmogaus pasirinkimams gali turėti ir įsipareigojimai, juntama atsakomybė, kuri kartais skatina pasirinkti kitų labui, pamirštant savo poreikius.