Kaltės jausmas

Vieną gražią dieną visame miestelyje nuskambėjo šauklių kvietimas:

- Olimpinės žaidynės! Olimpinės žaidynės! Prieikite prie aukščiausio Olimpo kalno ir užsiregistruokite!

Vienas žmogus, kurio vardo niekas nebuvo girdėjęs, gyveno prie aukščiausio kalno. Panoro jis sudalyvauti žaidynėse. Užsiregistravo, sugrįžo namo ir pagalvojo: „Kaip aš žaisiu, jei man jau 70 metų ir vaikštau su lazdele?”. Ir nusprendė jis pasukčiauti truputį. Jis paėmė indą su vandeniu ir įbėrė ten magiškų žolelių.

- Koks aš protingas! Valio, dabar tikrai laimėsiu! - džiūgavo senolis.

Nukeliavo jis į Olimpiadą. Nė nemirktelėjęs davė priesaiką, sudalyvavo bėgimo rungtyje ir laimėjo. Nesidžiaugė žmogus, o kaltę jautė. Tas jausmas taip spaudė širdį, kad nė nepajuto, kaip iš krūtinės išsiveržė žodžiai:

- Aš priesaiką veltui daviau, nes uždraustas medžiagas naudojau. Supraskit jūs mane teisingai, atleiskit man, mielieji! Amžius mano jau garbus, be lazdelės nepavaikštau.

Pasipiktino visi sportininkai, nusigręžė nuo senolio. Daug laiko nutekėjo, kol nusižengėliui buvo atleista. Dar ir dabar kažkur Olimpo kalno papėdėje rymo senoliui pastatyta Zanes statulėlė, primindama sportininkams, kad nevalia sukčiauti.