Kaip vaizduojama šeima XX a. pirmos pusės literatūroje?

Grožinėje literatūroje ši sąvoka plati ir skirtinguose kūriniuose atskleidžiama skirtingai. Literatūrai modernėjant, rašytojų piešiamas šeimos paveikslas įgauna naujus, dažniausiai ne itin gražius atspalvius, vis dažniau sukrečia ir šokiruoja skaitytoją, primena Antikos tragedijas.

 Neigiamai šeimą vaizduoja ir XX a. pirmos pusės skirtingų tautybių rašytojai ekspresionistai – F. Kafka savo novelėje „Metamorfozė“ ir J. Savickis novelėje „Fleita“, jose šeima yra amorali ir pragmatiška.

XX a. pirmos pusės lietuvių novelistas J. Savickis savo novelėje „Fleita“ šeimą vaizduoja kaip materialinės naudos siekiančią ir net pražūti savo giminaitį pasmerkenčią. J. Savickis buvo vienas iš labiausiai išsilavinusių, daugiausiai pasaulio mačiusių lietuvių rašytojų. 

Dar jaunas buvo paskirtas dirbti diplomatu- tai suteikė galimybę pažinti įvairias Europos ir viso pasaulio kultūras, platinti savo akiratį. 

Diplomatinės kelionės taip pat leido jam susipažinti su garsiausių pasaulio rašytojų kūriniais, o kultūrinis išprusimas juos suprasti ir galbūt net kitaip vertinti nei vertintų įprastas to meto lietuvis. 

Visokeriopai išsilavinusio, vakarietiško žmogaus dvasia jaučiama ir jo novelėse, išsiskiriančiose savo modernumu ir novatoriškumu. 

Kazio Binkio nuomone, jis pilkam lietuvių kūrybos pasauliui parodė, koks jis gali būti margas. 

Novelėje „Fleita“ modernumo taip pat netrūksta. Kūrinyje vaizduojamas fleitisto Žiogo gyvenimas ir jo pražūtingas likimas, iš dalies nulemtas jo paties šeimos. 

Muzikantas suserga sunkia liga, dėl kurios jam gydytojo nebeleidžiama „griežti“ (tokį veiksmažodį kūrinyje vartoja J. Savickis, taip sustiprindamas grojimo graudumo efektą).

 Neturėdamas pinigų, pėsčiomis iš miesto eina į kaimą su intencija apsistoti pas savo giminaičius. Iš pradžių jie jį priima svetingai, tačiau, supratę, kad iš jo jokios materialinės naudos, visiškai atstumia. Pasakotojas tokios situacijos nevertina nei neigiamai, nei, aišku, teigiamai, leidžia skaitytojui pačiam nuspręsti, ar tokį giminaičių elgesį reikėtų pasmerkti ar pateisinti – tai dar vienas J. Savickio novatoriškumo bruožas.

 Žiogo giminaičių šeima rašytojo ironizuojama, jų rūpestis, vos giminaičiui atvykus, akivaizdžiai perdėtas, todėl net juokingas.

 Tačiau iš pradžių tokį jų elgesį suprasti galima kaip nuoširdaus rūpesčio apraišką, o ne kaip šeimos narių apsimetinėjimą, tik visą novelę perskaitęs skaitytojas gali įžvelgti ir suprasti J. Savickio ironiją. 

Taip pat gali pasirodyti, jog Žiogas miršta nuo ligos, tačiau iš tiesų jo paties šeima ir kaimo gyventojai pasmerkia jį mirti. Iš pradžių muzikantą svetingai priėmusi šeima , net porcelianinį dubenį nusiprausti davusi, laikui bėgant supranta, jog Žiogas jiems nesuteikia jokios naudos- dirbti jis nesugeba, yra per silpnas. 

Autorius šeimos požiūrio į giminaitį pasikeitimus ir paties Žiogo jausmų išraiškai vartoja trumpas pastraipas, kartais vienas sakinys sudaro vieną pastraipą. Momentai, kada šeima engia Žiogą, pavieniai, nėra plėtojami, nupasakojami neutraliu, gal net šaltu tonu, lyg jie būtų įprasti reiškiniai, matyti pasakotojo iš šalies ir niekaip neįvertinami. Tačiau akivaizdu, jog J. Savickis šeimą novelėje „Fleita“ stengiasi pavaizduoti kitaip nei galbūt anksčiau buvo įprasta: griaunamas idealizuotas šeimos paveikslas, šeima yra nebūtinai vien gėrio šaltinis, tačiau priešingai – ji gali būti pragamtiška, engėja, nuteisianti giminaitį mirti, siekianti vien materialinės gerovės.

F. Kafka, XXa. pirmos pusės čekoslovakas rašytojas ekspresionistas, savo kūrinyje „Metamorfozė“ šeimą vaizduoja susvetimėjusią ir egoistišką. Rašytojas buvo išsilavinęs, tačiau uždaras dėl žemo savivertės jausmo. 

Gimė ir gyveno Prahoje, retai išeidavo iš namų, dirbo paprastą valdininko darbą. 

F. Kafka bandė pabėgti pats nuo savęs: jis buvo kryžkelėje tarp rašymo, kūrybos ir savo kasdienio valdininko darbo, kuriame jis savęs negalėjo realizuoti, tačiau tėvas manė kitaip ir vertė sūnų pasirinkti būtent tokį kelią. 

Nepasitikėjimas savimi ir maža savivertė buvo jo tėvo engimo padarinys- tėvas norėjo, kad F. Kafka būtų panašus į jį, valdininkas, ir nepalaikė sūnaus noro tapti rašytoju, menkino jo kūrinius. 

Būtent dėl rašytojo išgyvenamos sunkios situacijos šeimoje, šeimos tematika yra dažna jo kūriniuose, didelės, engiančios rašytojo tėvo figūros šešėlis pastebimas jo kūriniuose, taip pat ir „Metamorfozėje“. 

Novelėje pasakojamas Gregoro Zamzos, paprasto valdininko gyvenimo fragmentas, jam pavirtus vabalu.

Visas kūrinys apima vos vieną metų laiką- tris žiemos mėnesius – tačiau veiksmas visus tris mėnesius vyksta tame pačiame bute ir sukasi apie Zamzų šeimos gyvenimą bei jų visų metamorfozę – Gregoro fizinę, išorinę, jo tėvų ir sesers moralinę, elgesio metamorfozę. Gregorui pavirtus vabalu, šeima nebenori jo vadinti šeimos nariu, nors pasikeičia tik jo kūnas, o vidus išlieka toks pat. V

abalas širdyje viliasi, prieš atidarydamas savo kambario duris ir parodydamas savo naują formą, jog šeima jį supras, jam padės. Tačiau namiškių reakcija visiškai neatitinka Gregoro vilčių: mama jį pamačiusi išsigąsta, kelia isterijas, tėvas pradeda rėkti, sesuo verkti. 

Komišką ir tuo pačiu apgailėtiną situaciją autorius hiperbolizuoja, namiškių reakcijos perdėtos, neorganiškos, jas galima vertinti netgi ironiškai. Tądien Gregorui nebelieka vietos šeimos gretose, jis tą suvokia ir grįžta į savo kambarį. Jo ir šeimos atskirtį simbolizuoja Gregoro durys. 

Durų įvaizdis pasikartoja kūrinyje ne vieną kartą. Pasakotojas Zamzų namuose vykstančius tragiškus įvykius pasakoja neutraliu, net griežtu tonu, nepalaiko jokios pozicijos, leidžia skaitytojui įvykius įvertinti pačiam. Objektyviai nupasakoti įvykiai sukuria realistišką ir akivaizdžiai neteisingą šeimos elgesį. Ironiška ir tai, kad kiti žmonės, pamatę Gregorą, jo neišsigąsta, priešingai nei jo paties šeima, jį užauginę tėvai.

 Gregoras šeimai reikalingas tik kaip išgyvenimo šaltinis. 

Jam pasikeitus išoriškai, pasikeičia ir šeimos elgesys, kada iš Gregoro nebėra jokios naudos – būdamas vabalu jis į darbą eiti ir pinigų uždirbti negali. Tėvas tampa žiaurus, tą įrodo autoriaus vartojami kumščio ir lazdos įvaizdžiai (aliuzija ir į pačio F. Kafkos tėvą), mama iki Gregoro metamorfozės sirgusi, pasveiksta, sesuo, buvusi vaikiška ir jautri, subręsta. 

Namiškiai gaili vien savo, ne Gregoro likimo. Taigi, galima teigti, jog F. Kafkos „Metamorfozėje“ šeima vaizduojama kaip abejinga savo šeimos nario nelaimei, atstumianti ir apsimetėlė.

XX a. pirmos pusės rašytojai F. Kafka ir J. Savickis savo kūriniuose „Metamorfozė“ (F. Kafkos) ir „Fleita” (J. Savickio) šeimą vaizdavo panašiai, su jaučiama negatyvumo gaida. Patys rašytojai visiškos priešingybės: F. Kafka – retai iš namų išeinantis, užsidaręs, savimi nepasitikintis, o J. Savickis – diplomatas, plačių pažiūrų, beveik visą pasaulį apkeliavusi asmenybė. 

Abiejuose kūriniuose atsisakoma idealizuoto, gražaus šeimos paveikslo, į šeimą pažvelgiama visai kita akimi, nešališkai, nebijant atskleisti negatyvių šeimyninio gyvenimo aspektų, intymi, artima namų erdvė įgauna kitą, nebūtinai gražų atspalvį. 

Abu autoriai šeimą vaizduoją kaip pragmatišką, engiančią ir kartais žlugdančią. 

Pagrindinis skirtumas – F. Kafkos novelė metaforiška, jos veikėjai miestiečiai, o J. Savickis kalba apie kaimiečių šeimos nežmoniškumą, abiejų autorių kūriniuose vaizduojamos skirtingų socialinių sluoksnių šeimos, tačiau tai tik įrodo, jog materialinės naudos siekis nėra būtent vieno socialinio sluoksnio tendencija.