Jaunas balsas

Moksleivių eilėraščiai pavasariui.

KATERINA:

VASAROS  SNAIGĖ

Aš žiūriu į tave dangaus mėliu,

Atsispindinčiu nuo upelės,

Paklausyki, kaip gluosniai linguoja...

Negirdėjai vėjų dainelės???

Ten nėra daug linksmumo, tiesa,

Bet ir liūdesio ten nebūna...

Leidžias žemėn snaigė basa,

Ji net vasarą čia nepražūna,

Nes nėra čia mirties visai,

Tik įvairios gyvenimo formos...

Bet pavydžiu aš snaigei basai,

Prašokusiai visas grožio normas.

JAUNIAUSIOJI  SESĖ

Ji tvarsosi aušros guoliuos,

Tuo tarpu diena jau raukšlėjas,

Sujuodvarnėjo jau devyni broliai,

Ir laiko žvilgsnis stiklėja.

Ir ji – jauniausia seselė-

Pardavė dešinę ranką

Ir rausvą ausies kriauklelę,

O smėlio laikrodžiai senka.

AMALIJA:

Štai ir vėl sugrįžo pavasaris, o drauge su juo ir noras gyventi bei kurti. Štai ir dabar labai laukiu teatrų festivalio. Juk būna puiku susitikti senus draugus ir susirasti naujų. Labai laukiu to festivalio. Atrodo, jis nė negalėtų būti kitu metu, ne pavasarį.

MICHAIL:

Žiūrėjau aš pro langą

Ir valgiau sau bandelę,

Į akį saulė šviečia

Ir kvepia dobilais.

Lauke zyzėjo musė,

Atskrido vanagai,

Lauke vis saulė šviečia,

Sušilo vakarai...

O aš namie gi sėdžiu

Ir žiūriu sau pro langą,

Ir valgau sau bandelę,

Bandelę ir dešrelę.

ŽALIAS  PAUKŠTIS

Kasryt, žalias paukšti,

tu beldies į langą.

Sagutės nusvidintos,

plaikstos skvernai...

Ir šnipo akutė:

    Kas peilį galanda?

    Kas perbraukė dangų

    skersai išilgai???

Aš tai viduj –

už lango, už stiklo.

Galiu abejingu žvilgsniu atsitvert.

Net jeigu mirtis

tave tempsis per Stiksą,

galiu savo bokšte

vienatvę ištvert.

Kasryt, žalias drauge,

tu belskis į langą.

Plunksnelės karpytos,

snapelis grakštus...

Mes, saulę pasveikinę,

atverčiam dangų,

ir debesis skaitom,

tylius jų žodžius.

ZLATA:

Pavasaris, žinoma, puiku, bet jis šiais metais VĖLUOJA!. Tik pažiūrėk pro langą, Kas ten? Ogi purvas ir daugybė balų, vis dar nuogų nuogiausi medžiai. Vis dar šalta. Lietūs be perstojo pliaupia. VĖLUOJA PAVASARIS! Tarytum kažkur pasiklydęs greitasis traukinys. Bet visi traukiniai atvažiuoja (kada nors). Ir pavasaris būtinai ateis.

RECEPTAS

Žiupsnelis vėjo miltelių,

kaušelis ledo mielių,

bryzelis beržo žalumo,

šaukštelis tvankos (naktų!),

stiklinė paryčių rūko,

pintinė liepų žiedų,

du skambūs vyšnių kauliukai –

(atimki juos iš špokų!),

trys virpančios vėjy lelijos

iš sapno...

Kartok nuo pradžių.

Paskui viską suplaki ir gerki

nuo kosulio ir nuo dieglių.

NIKITA:

Kaimai pradėjo žydėti

          po šlykščios ir šlapios žiemos.

Grįžta sūnus palaidūnas –lietus –

         jam lenkiuos...

NAKTIES RITERIS ANT ELNIO

Nakties riteris ant elnio, -

perlai, deimantai raguos...

Krenta žvaigždės man į delną,

kai regiu aš jį sapnuos,

plaukiantį per baltą rūką,

kad nušvistų rytai;

jo svita – girių nykštukai,

blyksi kirviai aukštai...

Ir suplyšta tamsos šydai!..

Tiek šviesos, kad net baugu,

jog ištirpsi ir pavirsi

baltu laiko drugiu...

DEIVIDAS:

Žiema mano širdy.

Visada visada.

Ar myliu romantiką?

Taip. Bet tada

Ištirpsta kažkas

Ir taip perši –

Sunku. Pavasaris bunda.

Iš peršulio tai

Suprantu.

SKAITANT FRANSUA VIJONĄ

Nebegaliu atskirti aš čionai,

Ar saulė ten – lauke, ar mėnesiena.

                       Fr. Vijonas.

Nebus jau niekur nieko, tik žydės

Ilgi stiebai melsvėjančios nakties.

                       S. Geda

TOMAS:

1

Lietum pavasaris nuplaus žodžius,

nuo lūpų meilę, bet medžius

nakties juodos sapnai ir rašiniai,

bekūnės mintys, mirgantys drugiai,

į liūdnąžvakę skrendantys numirt,

nes meilės nėr. Nėra ką girt;

mergelės, vienaragiai, ežerai

ir šių pabaisos, miegančios giliai,

lietum į dangų kils, nuplaus žodžius,

tik mano meilės bučinys nedžius, nedžius....

2

O vėjas drasko tylinčius žodžius,

nedrįstančius užgimt, net man kurčius,

aklus, be judesio, piktus, rūsčius,

Vijonui, Gedai artimus paukščius,

Išskridusius negrįžt, o visgi po žiemos

Pelėdos, suopiai ir akli lėliai

Leduos kvatos; nubus nakties drugiai....

3

Aš Fransua Vijono nemačiau,

Sutikti nenorėčiau niekados, tačiau

Nukelčiau katiliuką, skrybėlę, kepurę,

Na, visa visa, ką galva kaip burę

Iškėlus neša po pavasario dangum,

Nes jo yra drąa atgimt ir augt žmogum....

SAULĖ:

UGNINIS  POVAS

Turėjau mažą žvirbliuką...

Lesinau jį viltim.

Išaugo žvirbliukas į povą

ugniaspjaudį... Naktim

povas tas garsiai krykė,

kartais spjaudės ugnim...

Prie židinio patupdžiau jį, -

tešildo žiemos naktim.