Į kokias vertybes atsiremia katastrofizmo žmogus? Ką apie tai kalba literatūra?

Užėjo naktis, pati baisiausia.

Alberas Kamiu

XX a. pasaulinio garso rašytojo ir filosofo Albero Kamiu epigrafu norėtųsi skaitytoją nukelti į siurrealisto Salvadoro Dali paveikslo „Deganti žirafa“ erdvę, kurioje pirmame plane vaizduojama moters figūra, nudirta oda, ištiestomis rankomis ieškanti kelio nakties tamsoje, su ištuštėjusiais dvasios stalčiais, paremta atramomis, tarsi netekusi savojo stuburo – taip vaizduojamas žmogus katastrofizmo laikotarpiu, kai nežinia kada prasiverš smurto, karo protrūkis... Rodos, žmogus yra praradęs tikrąsias vertybes, tačiau kažkas jį sulaiko nuo visiško susvetimėjimo ir beprasmybės. Galbūt jį gelbsti kūryba, kaip bus matoma XX a. vidurio Antano Škėmos romane „Balta drobulė“; o gal tikėjimas, religija, kurios apraiškos pastebimos to paties amžiaus, bet II pusės Icchoko Mero kūrinyje „Lygiosios trunka akimirką“?

„Up ir down, up ir down“ – monotiniški judesiai, nuobodžios rutinos persmelktos keltuvo sienos kūrybiškos sielos žmogui yra savotiška pražūtis – kančia. Nenuostabu, jog Antanas Garšva, lietuvis emigrantas Amerikoje, kaip ir daugelis kitų katastrofizmo laikotarpiu išgyveno vertybių krizę. Salvadoras Dali paveikslo moteriškoji figūra man asocijuojasi su Garšvos dvasine būsena – nudirtos rankos, tiksliau jų skausmas, galėtų reikšti iš menininko atimtą galimybę kurti, nes keltuvininkas numeriu 87 dirba savo darbą tik dėl pinigų, kad galėtų išgyventi, nes jo kūryba visuomenei yra per moderni, asmeninė. Ištiestomis rankomis Garšva bando skintis kelią link pripažinimo, tačiau kolegos – Vaidilionis, Zuika – lyg ir sumenkiną poetą, teikdami, jog geri eilėraščiai jam gimsta po kančios – ligos priepuolių, mamos nelaimingo likimo. Ištuštėję stalčiai atspindi emigranto psichinę būseną, kadangi ligos išvargintoje galvoje stengiamasi iš skeveldrų sudėlioti tobulą eilėraštį, tad romano autoriaus sąmonės srauto rašymo stilius tarsi išryškina suskilusią šizofrenišką antiherojaus sąmonę. Garšvos gyvenimo „atrama“ – Elena, kitaip nei kitos moterys – „epizodai“ – padeda suvokti meilės jausmą, realybę, savo gyvenimo tragikomiškumą, kad jis, kaip prancūzų filosofas Mišelis Fuko pasakytų, yra žmogus – mašina, dalis sudėtingo mechanizmo, iš kurio jisai gali išgyventi, užsidirbti pinigų vaistams ir taip palaikyti savo gyvybę, bet širdyje būdamas menininkas jis turi kurti, kad palaikytų savo DVASIĄ gyvą. Dėl to Garšva net norėjo išsižadėti mylimosios, žmogiškos laimės, kad netaptų varginančia našta. Taigi Antanas Garšva – tarsi Don Kichotas, vienas stovintis prieš sumaterialėjusią visuomenę, kuriai modernūs, jautrūs menininkai  nereikalingi. Galėtų atrodyti, jog kūryba negelbsti žmogaus tokiu sudėtingu katastrofų metu, tačiau ji leidžia atitolti nuo realybės, įžengti į idealų pasaulį, nematyti tiesioginio žiaurumo, išreikšti jį žodžiais, o ne veiksmais...

Didžiausią katastrofizmo laikotarpio žmogaus sadizmo viršūnę  pajautė žmonės, kurie „neatitiko“ žmogaus sukurtos sistemos normų, pavyzdžiui, žydai, kitokių pažiūrų žmonės ir pan. Kas galėtų palaikyti šių žmonių dvasią tvirtą? Tie, kurie neprarado tikėjimo, žino, kad po mirties jų laukia atpildas, todėl stengiasi laikytis vertybių, kaip pasiaukojimas, meilė, laisvė. Būtent jas stengiasi apginti modernaus dviplanio Icchoko  Mero romano pagrindinė figūra Abraomas Lipmanas, Vilniaus geto žydas. Jo istoriją galima sieti su bibliniu pasakojimu apie žydų protėvio Abraomo tikėjimo išbandymą. Romano herojus turėjo septynis vaikus ir turėjo priimti jų visų mirtį, paeiliui tarsi atkartojant tą tikėjimo aktą. Tai rodytų, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, nes ir pats Dievas turėjo paaukoti savo vienatinį sūnų, kad išgelbėtų žmoniją nuo pražūties. Sūnaus Izaoko atvejis – ypatingas. Jam atiteko didžiausias išbandymas – GYVENIMO šachmatų partijos žaidimas. Jeigu Antanui Garšvai reikėjo gelbėti SAVO dvasinę gyvybę sumaterialėjusioje visuomenėje, tai Izaokui teko apsispręsti dėl SAVO TAUTOS vaikų gyvybės. Pasitaikius progai geto vadas Šogeris pasiūlo tokias žaidimo sąlygas: jeigu Izaokas pralaimės, liks gyvas, bet bus sušaudyti visi vaikai, o jei laimės – vaikai liks gyvi, bet berniukas ne. Dėl to berniukas per tas kelias žaidimo valandas išgyvena ką tik pradėjusio gyventi jauno žmogaus siaubą, jis subręsta, nes katastrofizmo laikotarpiu tėvo Abraomo pildyti vaiko dvasiniai „stalčiukai“, skatinę meilę artimam žmogui, pagalbą kitam, draugystę ir apsisprendimo laisvę, leido ne priimti geto vado atramos ir ne tapti nieko nejaučiančia degančia žirafa, o nuspręsti išgelbėti savo tautos vaikus. Tad nors tėvo įskiepytos vertybės gyvybės sūnui neišgelbėjo, bet jos tapo didvyrišku pavyzdžiu kitiems geto kaliniams ir ženklina rašytojo troškimą  paliudyti visą tiesą apie tai, ką patyrė žydų tauta žiauriu, katastrofišku laiku.

Vokiečių filosofas Frydrichas Nyčė sakė, jog „Tai, kas neužmuša, padaro mus stipresnius.“ Šią frazę galima interpretuoti taip, jog sunkumai žmogų augina dvasiškai, kas galėtų reikšti, jog siaubingą katastrofizmo laikotarpį išgyvenę žmonės tapo stipresni ir savo patirtį perdavė ateinančioms kartoms. Dar kartą pažvelgus į Salvadoro Dali paveikslą ir palyginus Antano Garšvos ir Abraomo Lipmano bei Izaoko išgyvenimus, galima manyti, jog Garšva – tas ketvirtame plane esantis baltas žmogutis, negalintis sustabdyti aplinkos nejautrumo. Tačiau Abraomui ir Izaokui šioje erdvėje vietos nėra, nes jų dvasiniai stalčiukai yra užpildyti ir per gyvenimą jie žengia be atramų.