Vieną kartą lapė vijosi kiškį ir kiškis atbėgo į šią teritoriją. Jis pralindo pro šakas ir įlindo į urvelį, o lapė jo neberado, bet ji pasakė, kad liks čia iki tol, kol pasirodys kiškis. Taip pat atsitiko ir su ežiuku, kuris netoli vijosi gyvatę. Bet gyvatė buvo gudri, ji užsiropštė į medį ir ežiukas pagauti jos nebegalėjo.
Ežiukas irgi nutarė, kad lauks šalia medžio iki tol, kol gyvatė nusileis žemyn nuo jo. Taip sėdėdami ir laukdami ežys su lape visiškai sublogo. Po savaitės virš miško skrido protingasis genys. Jis atsitūpė ant medžio ir pasakė, kad jei žvėrys čia amžinai stovės ir lauks, nieko gero nebus. Kad jie turi susirasti kitokio maisto ir būti draugiškais.
Žvėrys nusprendė, kad beviltiška laukti ir nupėdino į kitą miško pakraštį.
Prasidėjo šios teritorijos didžiosios reformos. Genys tupėdamas ant medžio paskelbė, kad nuo šiol negalėsime ėsti vienas kito, kad visi žvėrys kartu ginsis nuo medžiotojų, jeigu ras maisto, kartu jį pasidalins. Kaip tarė, taip ir padarė. Dabar visi laimingi, visi susidraugavo ir džiaugiasi, kad virš miško skrido margaspalvis, protingasis genys.
Rašyti komentarą