Aš tikrai myliu lietuvių kalbą

Lietuvių kalba labai sena. Ji panaši į sanskritą, t. y. klasikinę indų ir senovės lotynų bei graikų kalbas. Todėl tyrinėdami šią unikalią kalbą ar versdami senovinius rankraščius mokslininkai tarpusavyje bendrauja lietuviškai. Tenka pastebėti, kad lietuviškai kalbėjo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, nors oficialiai lietuvių kalba nebuvo valstybinė. Istorikai tvirtina, kad net ir Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, jeigu būtų gyvas, susikalbėtų su mūsų kaimo senbuviais, o tai daug ką pasako apie kalbos archajiškumą. Nors Lietuva susikūrė XIII a., bet lietuvių kalba egzistavo jau nuo baltų genčių atsiradimo, o gal ir dar nuo seniau. Laikui bėgant, lietuvių kalba kito bei patyrė įvairiausių išbandymų, bet palyginus su ankstesniais amžiais nedaug tepasikeitė.

Gimtoji kalba labai reikalinga. Kad tauta neišnyktų, šią vertybę reikia ginti ir saugoti. Dabar, kai daug žmonių bendrauja anglų kalba, kai tautinis pasididžiavimas mažėja, kai didėja emigracija, prigimtinę kalbą išsaugoti nėra lengva. Kaip reikia gimtąją kalbą saugoti, moko žymieji tautos šviesuoliai. XVI a., kai plito lenkų kalba, vienas didžiausių kovotojų dėl gimtosios kalbos teisių buvo ,,Prakalbos į malonųjį skaitytoją” autorius Mikalojus Daukša. Šis humanistinių pažiūrų veikėjas žadino bajorų tautinę savigarbą, ragino rūpintis gimtąja kalba, ugdyti kultūrą. Pasak šviesuolio, kiekviena valstybė, jei ji nėra „menka ir niekinga“, turi turėti tris savus ir tarsi įgimtus dalykus: tėvų žemę, papročius ir kalbą, nes kalba yra „bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“. „Sunaikink ją - sunaikinsi santaiką, užtemdysi saulę danguje“,- savo prakalboje rašė M. Daukša.

Istoriniai faktai liudija, kad pavergtų tautų gimtosioms kalboms dažnai kyla įvairiausių pavojų. Lietuva, ilgus dešimtmečius buvusi nesavarankiška valstybė, lengvai galėjo prarasti didžiausią turtą – unikalią gimtąją kalbą. Rusinimo laikotarpiu uždraudus lietuvišką spaudą (1864 – 1904 m.), gimtąją kalbą saugojo ir gynė knygnešiai bei knygų leidėjai. Carinė valdžia visomis priemonėmis mėgino įvesti rusiškas raides į lietuvių raštiją ir persekiojo žmones už tradicinio lotyniško raidyno vartojimą. Suvokdami gimtojo rašto svarbą, skaityti tekstų, parašytų rusiškomis raidėmis, lietuviai nepanoro ir ryžosi rūpintis, kad Lietuva, pasak Daukšos, netaptų niekingu žemės užkampiu. Knygnešiai, nepabūgę grasinimų ir bausmių, slapta iš Rytprūsių gabeno knygas bei laikraščius, kurie buvo to meto šviesuolių (M. Valančiaus, V. Kudirkos, Vaižganto ir kt.) slapta skaitomi ir platinami. XIX a., pačiu sunkiausiu mūsų tautai laikotarpiu, kalba buvo išsaugota. Deja, ir vėliau lietuviškam žodžiui teko patirti daug išbandymų: vienus okupantus keitė kiti, lietuviai buvome lenkinami, vokietinami, rusinami, dažnai buvo norima nustumti gimtąją kalbą į antrąją vietą. Tačiau tauta išliko, nes išliko kalba. Visų kartų šviesuoliai gimtąją kalbą tyrinėjo, normino, gynė nuo svetimžodžių. Jų darbai yra ne tik praeities liudytojai, pavyzdys dabarčiai, bet ir įspėjimas ateičiai.

Aš – lietuvis, mano tėvynė – Lietuva, aš jos neatskiriama dalis. Mylėti Lietuvą – tai mylėti kalbą. Tokia mano, tavo, mūsų, jūsų pareiga.