Antikos metamorfozės… Pašėlęs

Antikos metamorfozės… Pašėlęs

 (DRAMOS  SEKCIJA)

Konsultavo mokytoja Vilma Dulevičienė

2019, Klaipėda

VEIKĖJAI

Odisėjas

Karys

Vadas

Pirmas, antras ir trečias kariškis

Pirmas ir antras sąjungininkas

Priešų karys

I veiksmas

Senovės Graikijoje, kalnuose, įvyksta nežemiškas sprogimas, nusitęsiantis į vakarinę pakrantę, Jonijos jūrą. Galinga sprogmens sukelta banga pasiekia ir Itakę, didžiojo Odisėjo tėvynę. Itakės karalius, bepradedantis džiaugtis buitiška laime po dešimtis metų trukusios atskirties nuo šeimos ir tėvynės, pakliūna į milžinišką sūkurį, sukeltą nežemiškojo sprogimo. Odisėjas netenka sąmonės ir atvėręs akis išvysta neregėtas erdves. Kažkur girdėti šūvių aidai, juntamas patrankų dundesys.

ODISĖJAS. Kur tas sūkurys, dievų atsiųstas, nusviedė mane? Kas čia vyksta? Kažkoks garsas negirdėtas zuja mano ausyse?

Prie Odisėjo pribėga nepažįstamas vyras, apsirengęs kamufliažiniais drabužiais.

KARYS. Seni, ko maišais po kojom? Jei civilis tu esi, bėki  greičiau, kol nepervėrė tavęs kulka. Kokia tavo keista apranga...

ODISĖJAS. Koks dar senis? Ką kalbi? Pagarbos visai tu neturi. Argi nepažįsti tu manęs? Odisėjas šviesiamintis stovi prieš tave.

KARYS. Kas tu toks, man nesvarbu tikrai. Tiktai dinki tu iš čia vikriai.

ODISĖJAS. Kaip tu drįsti taip kalbėti? Juk karalių tenka tau regėti. Kur tavoji pagarba? Argi tavęs nemokė to mama?

KARYS. Seniui protas pasimaišęs. Jeigu nepadėsiu aš jam čia, žus jisai šitam miške (pasako atsidūsdamas). Vedu pas vadą aš tave, kol dar nepražudei savęs.

Staiga karys pašoka ir parverčia Odisėją. Abu nukrinta į įdubą. Odisėjas, pykčio apimtas, ruošiasi pulti karį, tačiau nepažįstamasis jį tvirtai sulaiko ir neleidžia pajudėti. Pasigirsta žingsniai.

PRIEŠŲ KARYS. Nieko nematau aš čia. Išsigando. Kaip visada. Cha cha.

Čaižus ir pašaipus juokas pasklinda pamiške, tačiau greitai pradeda tolti ir po minutės visai nutyla. Karys atsistoja ir, tvirtai pagriebęs Odisėjo ranką, žingsniuoja į mišką, būstinės link.

ODISĖJAS. Gal teiktumeis paaiškint man: kas vyksta  ir kodėl pastūmei tu mane?

KARYS. O tu, seneli, gal iš medžio iškritai? Ar tau karo žodis skamba negirdėtai taip?

ODISĖJAS. Iš medžio nekritau tai jau tikrai. Ir karo žodis man pažįstamas labai. Bet nelemta man suprast tavęs. Nejaugi nepažįsti tu manęs?

KARYS. O kodėl turėčiau aš tave pažinti? Žmogus kaip ir visi.

ODISĖJAS. Koks gi kraštas čia, kad manų darbų jis negirdėjo?

KARYS. Nebeklausinėki tu manęs. Mūsų vado galėsi tu paklausti.

Odisėjas nutyla ir seka karį, kol pasiekia karinę bazę. Odisėjas dairosi: bazėje kariai, apsirengę tokiais pačiais drabužiais kaip ir Odisėjo sutiktas vyriškis, palapinėse matyti ginklai ir kita karinė technika. Karys nusiveda Odisėją prie vado palapinės, atsidūsta ir įžengia.

KARYS. Vade, man atleiskit jūs labai, bet svarbią žinią aš nešu tikrai. Priešas netoli mūs bazės buvo, tuoj nebegyvi mes būsim. Stot kovon akis į akį mes privalom, bėgti mes jau nebegalim. Juk saviškiams mes padėt privalom.

VADAS. Ką tu sakai, kary? Žinia tikrai baisi , bet juk ne tau įstatymų ranka duota. Klausysit jūs visi manęs: atsitrauksim visi mes ryt, mūs būrys prie brolių prisijungs ne ryt. Per silpna mūsų kariauna, nepadėsim broliams mes, o tik skriausim būdami šalia.

KARYS. Bet kareivių juk pakanka, o ir ginklų mums užtenka. Nemažai civilių jau pražuvo, daugel kaimų jau išnyko. Lavoną pakelėj dažniau sutiksi, negu gyvą žmogų tu matysi.

VADAS. Mano žodis paskutinis. Geriau tu man pasakyki, kas šis senis, stovįs prieš mane? Ar ne priešų agentas šalia tavęs?

KARYS. Radau jį pamiškėj, kur pavojus slypi kiekvienoj duobėj. Odisėju šviesiaminčiu ir karalium jis pasivadino. Apdarai jo nematyti: nei civilio, nei mūs priešo. Agentu nedirba jis – gali tai patvirtint bet kas.

VADAS: Odisėju jis save vadina? Tai gal dar Trojos karą jis laimėjo? Cha cha. Keistas vardas dabartiniam amžiuj.

Odisėjas šiek tiek įniršta, bet stengiasi valdytis, žengia žingsnį į priekį ir prabyla.

ODISĖJAS. Taigi Odisėjo vardas jums girdėtas ir Trojos karas. Taip, aš Odisėjas, Trojos miesto užgrobėjas. Troja užkariauta neseniai, tik penkioliktus metus okupantų žymę mini ji tiktai.

Vadas pažiūri į Odisėją ir prapliūpsta juokais. Aplink stovintys taip pat juokiasi. Tik karys, atvedęs Odisėją, tylus, žvelgia į vieną tašką.

VADAS. Seni, tai prajuokinai mane. Gal informuot tave, jog XXI amžius tau už lango moja?

Odisėjas susimąsto. O aplinkui ir toliau visi juokiasi.

VADAS. Kaip tu atsidūrei pamiškėj?

ODISĖJAS. Sėdėjau aš sode savam, Itakės saloje gimtojoj, kai grėsmingas sūkurys mane įtraukė. Sąmonę buvau praradęs aš, o kai rega sugrįžo pas mane, jau buvau šitam krašte.

Visi dar labiau juokiasi.

VADAS. Kary, prižiūrėsi šį beprotį šviesiamintį. Veskis jį į palapinę, nepalik jo vieno niekada.

KARYS. Vade, bet aš karys juk, o ne auklė.

VADAS. Tau įsakyta tai ir taškas.

Karys suima Odisėjo ranką, bet Itakės karalius pasipriešina. Karys atsisuka ir ruošiasi smogti, tačiau pamato, kad Odisėjas seka jį. Vyrai įžengia į kario palapinės vidų. Odisėjas greitai užmiega. Rytą Odisėjas neberanda kario, todėl išeina laukan ir pamato karius, apsupusius  vadą. Šis aiškina susidariusią padėtį ir praneša, jog jie nepadės kariaujantiems saviškiams. Minioje kyla sąmyšis, bet prabyla Odisėjas.

ODISĖJAS. Ką tik atvykau aš čia ir nesuprantu aš visko dar kol kas. Nei pažįstu jūsų aš, nei draugai jūs esat man, bet juk žmogiška padėt bet kam. Karas teka man krauju, tapo artimu tikru. Nepabėgsit jūs nuo priešo šalto, o ir broliai jūs kentės nuo karo karšto. Paklausykit jūs manęs ir stokit kautis dėl savęs. Kada nors juk teks kovoti atvirai, bet tada bus jūsų per mažai: nelaimėsit jūs kovos.

Aplinkui pasigirsta pritarimo šūksniai.

PIRMAS KARIŠKIS. Senis teisus!

ANTRAS KARIŠKIS. Noriu aš tėvynę ginti, nesitraukti nuo priešo ir padėti broliams savo!

TREČIAS KARIŠKIS. Turim kovot! Laimėsim, aš žinau!

Vadas įdėmiu ir skvarbiu žvilgsniu nužvelgia Odisėją ir ima raminti kariškius.

VADAS. Tylėti – įsakau aš jums! Ar klausysit šito senio? Jis tik vakar teatėjęs, juk kalbėjo jis kaip išprotėjęs! Vos tik vakar juokėmės iš jo! Ar nepamenat, kareiviai, ką jis vakar mums kalbėjo? Odisėju šviesiaminčiu prisistatė ir dar Troją jis nugriovė! O kur dar tas jo sūkurys, atskraidinęs jį pas mus!

ODISĖJAS. Tiesą aš kalbu tikrai, tai įrodyta tvirtai. Man pačiam sunku juk patikėti, tokio vyksmo man neteko net girdėti. Norit jūs tikėkit, norit ne, bet nemeluoju niekada.

Įsivyrauja tyla, visi susimąsto.

KARYS. Gal ir senis tiesą kalba, o gal tik pasakas mums seka. Bet juk nesvarbu tatai – karas juk svarbiau. Senio patarimas geras, stot kovon akis į akį mes privalom!

Vadas5 piktai dėbteli į karį.

ODISĖJAS. Jei tėvynę mylit jūs stipriai, tai sunki kova bus laimėta nesunkiai.

ANTRAS KAREIVIS. Aš už kovą pasisakau!

PIRMAS KAREIVIS. Sutinku ir aš!

Kareivių minia pritaria Odisėjo siūlymui.

VADAS. Mano žodis bus paskutinis. Nepamirškit jūs to niekada. Atviros kovos nebus, grįžkit į vietas savas.

II veiksmas

Kitą dieną vadas savo naujai perstatytoje palapinėje kalbasi su sąjungininkais.

VADAS. Nepatinka man tas Odisėjas. Per jį sukilo mūs kareiviai. Šiandien juos sudrausminau, bet juk kitą kartą gali man ir nepavykti. Kalba jis apie tėvynę, apie tvirtą meilę jai. O man kas ta tėvynė, kai joje gyvenimas yra kankynė? Nei brangesnį daiktą įsigyti aš galiu, nei poilsio kelionei randu aš pinigų. O dar ir mirt nesunkiai aš galiu. Mano vaikai nebematytų tėvo, nebeišvystų kelio jiems taip reikalingo. Todėl renkuos aš ne tėvynę, o savo šeimos ramybę. Puikiai juk suprantat jūs mane, juk tą patį išgyvenat pas save. Nedarykim mes tokios klaidos.

PIRMAS SĄJUNGININKAS. Teisingai, vade, tu sakai. Odisėjas – tai gyva bėda, nors kol kas ji dar maža. Bet pasakyki,vade, mums geriau, kaip pašalint Odisėją greičiau?

ANTRAS SĄJUNGININKAS. O karys tasai dar kaip? Balsą mėgsta kelt jisai.

VADAS. Pasakysiu aš jums taip: kario neliečiam tikrai, o Odisėją suimam.

Lauke pasigirsta šūksniai, Odisėjo balsas. Susidomėjęs vadas išeina laukan ir pamato Odisėją, apsuptą kariškių, kurie kartkartėmis pritariamai sušunka. Būrio vadovas atsistoja atokiau ir klauso karštos Odisėjo kalbos.

ODISĖJAS. Keliavau savon Itakėn dešimt metų. Kiek pagundų, kiek nelaimių toj kelionėj patyriau. Bet tėvynę mylėjau, jos neatsižadėjau. Mano Itakė saugo man turtus didžiausius. Ten sūnus, mano vienturtis, ten žmona, mano gražiausia, ten saulelė man skaisčiausia. Nei Trojos karas, mano laimėtas, nei pagarba, darbu sunkiu sukurta, neatneš man džiaugsmo, jei nepasidalysiu laime aš sava su Itake.

Kariškiai susižavėję  paploja, tačiau pastebi vadą ir greitai išsibėgioja į savo vietas. Tik karys lieka kartu stovėti su Odisėju.

ODISĖJAS. Blogas vadas tu esi, jei pavaldinys bijo pažiūrėti tau į akis.

VADAS. Kaip tu drįsti, seni nelabasis?! Prie darbų jie savo turi būti, o ne tuščių kalbų tavo klausyti.

ODISĖJAS. Ne tik budėjimui karys juk pagamintas, bet ir karštai kovai jis paskirtas. Bėgt nuo priešo negerai, o saviškiui nepagelbėt – nepataisomai blogai. Pastebėjau, tava kariauna nėra silpna.

VADAS. Teisintis neprivalau, žodis mano paskutinis, darkart tau aš pasakau.

Vadas apsisuka eiti, bet jį sustabdo atbėgantis kariškis. 

ANTRAS KARIŠKIS. Vade, vade, kas nutiko! Priešo agentą sutikom! Mūs kareiviai jį pagavo (šaukia, gaudydamas orą)!

VADAS. Ką tu kalbi, kareivi! Veskit jį pas mus čionai!

Po kelių akimirkų kariškiai atveda sužalotą vyriškį, aplipusį purvo gabalais.Vadas prieina, suduoda porą smūgių ir vyras susmunka.

VADAS. Ar tu priešo agentas esi? Nors nieko nesakyki tu, juk ir taip akivaizdu. Gaila man tavęs labai, sunki mirtis bus tava tikrai.

KARYS. Ką su priešu mes darysim?

VADAS. Du kareiviai jį paims, į pelkyną palydės, kur net paukštis neatskris. Prie kamieno jį pririš ir paliks jį vieną ten, kur lėta mirtis jį pasitiks.

Kariškiai  paima nubaustojo rankas ir ruošiasi jį vestis, bet vadas juos sustabdo.

VADAS. Judu reikalingi čia, tegul tuodu (rodo į savo sąjungininkus) veda jį tolyn iš čia. (Vado sąjungininkai nusiveda sugautą vyriškį.) O dabar, kai agentas nubaustas, išsiaiškint mes dar turime kai ką. Kaip mūs priešas vėl aptikęs bazę šią?

Vadas įdėmiai žiūri į kiekvieną. Kariškiai sustingsta. Priartėjęs prie Odisėjo, vadas įsistebeilija į jį, nusišypso pasalūniška šypsena.

VADAS. Pastebėjau aš kai ką, tikriausiai jūs suprantat ką. Odisėjas čia atvyko, ir mes priešų čia užtikom. Paminėti aš turiu, kad per keletą dienų, mes sutikom priešus netgi du. „Atsitiktinumas“ – aš girdžiu, bet juk senis pasižymi ypatingu keistumu. Kuria pasakas jisai ir dar pulti skatina labai. Įsitikinęs sakau: mūsų priešas Odisėjas!

Visi suklūsta.

KARYS. Prižiūrėjau Odisėją. Visą naktį, visą dieną. Jis su priešu susitikti negalėjo, o ir prietaisų jokių jis neturėjo. Ne agentas jisai, tikiu aš tuo labai tvirtai.

VADAS. Nepažįstam mes jo, nepasitikiu aš juo. Kelios dienos pažinties neparodys, koks yra jisai išties. Siūlau sulaikyti Odisėją, Trojos miesto užgrobėją.

ODISĖJAS. Koks dar agentas? Ką kalbat? Jūsų priešo neregėjau, naktį niekur neišėjau.

VADAS. Iš kurgi mums žinot, ar tiesą, ar melą mums kalbi?

ODISĖJAS. Kartą jums sakiau: tiesą aš kalbu tiktai, tai įrodyta tvirtai.

VADAS. Tiesą kalba jis (pašaipiai)! Neįtikinai manęs tikrai! Kariškiai irgi nekvailiai, kad patikėtų.

ODISĖJAS. Sakai, netiki visi manim? Netiki jie ir tavim.

Vadas pertraukia Odisėją.

VADAS. Siūlau Odisėją aš paskelbt kaltu, klaidų daryt negalim mes jokių.

Karys, turėjęs prižiūrėti Odisėją, prasibrauna pro minią ir išeina. Vadas tai pastebi, bet tęsia toliau.

VADAS. Prirakinkim jį ten pat, kur draugas jo kentės prie pat.

Kariškių minia tyli, tačiau pajutusi piktą vado žvilgsnį, pritariamai šūkteli.

VADAS. Juk sakiau tau, Odisėjau, jog kariškiai nekvaili.

Odisėjas surakinamas ir grįžę vado sąjungininkai išveda Odisėją į pelkyną. Odisėjas kreipiasi į karius, vedančius jį.

ODISĖJAS. Jei jūs netikit manim, tai netikit jūs ir savim.

PIRMAS SĄJUNGININKAS. Tikim mes vadu vienu.

ANTRAS SĄJUNGININKAS. Štai tavo vieta.

Itakės karalius prirakinomas prie aukštos pušies. Odisėjas dairosi, ieško čia jau turėjusio būti priešų agento, tačiau greitai susipranta.

ODISĖJAS. Kur agentas? Jūs apgavote, visus apgavote.

ANTRAS SĄJUNGININKAS: Toks juk tas gyvenimas. Galingieji vadovauja, o silpnieji jiems tarnauja.

Sąjungininkai juokiasi.

PIRMAS SĄJUNGININKAS. Sėkmės tau tarnystėj, Odisėjau.

Sąjungininkai  dar kartą skardžiai nusijuokia ir palieka vieną Odisėją.

III veiksmas

Karys piktas įžengia į vado palapinę.

KARYS. Nusibodo man tikrai, kai tu žaidi tik taip.

VADAS. Apie ką kalbi, kary? Iš kur drąsa ši tarpdury?

KARYS. Drąsa man iš širdies atėjo. Padėt saviškiam tu neleidi, kai pagalbos reikia jiems. Juk atvykom mes kariauti, kokia esmė mums atsitraukti? Negana dar viso šito, bet dar ir žmogų  pasiuntei myriop. Odisėjas juk nekaltas, pats tu tai žinai tikrai. Man atrodo, tu bijai, kad tavąją karūną gali pasiimt jisai.

VADAS. Kaip tu drįsti, nepraustaburni? Kraujas mano tu esi, bet neleisiu taip kalbėt tau su manim. 

KARYS. Savo kraujo jau seniai aš nekenčiu.

Vadas nutyla minutei ir kiek palūkėjęs atsako.

VADAS. Ar tik tiek norėjai pasakyti man? Jau gali nešdintis iš čia.

KARYS. Ne, atėjau aš tau pranešti, kad Odisėją aš surasiu. Daug gyvybių tu pražudei, bet šita jau neužges tikrai. (Karys apsisuka ir ruošiasi išeiti, bet staiga kažką atsimena ir dar kartą atsisuka į savo tėvą.) Iki, tėve. Daugiau neberegėsiu aš tavęs, o tu manęs.

Karys lekia laukan, atsitrenkia į vieną iš patikimiausių vado pavaldinių, skubančio prie vado.

PIRMAS SĄJUNGININKAS. Vade, aš turiu jums prastą žinią. Priešas atsisako mūs bendrystės. Sako, kad nebereikalingi esam jau. Puls jie mus tučtuojau.

Vadas tyli lyg nieko neišgirdęs, tačiau netikėtai pripuola prie kariškio ir griebia jam už pakarpos.

VADAS. Ko tu kario nesulaikei? Ar aklas esi, nematei, jog bėgo jis?

PIRMAS SĄJUNGININKAS. Vade, jūs atleiskit man, bet svarbi žinia slėgė krūtinę man.

VADAS. Kokia žinia gali būti man svarbesnė už tą, kad sūnus, kurio neauginau, kalba su manim kaip su šiukšle? (Pavaldinys pasižiūri į vadą nesuprasdamas, ir vėl išbirbena žinią iš naujo. Vadas susiima už galvos.) Mūsų galas jau čia pat.

Į palapinę atbėga dar vienas kariškis. Praneša, kad priešas jau šalia. Vadas išėjęs į lauką skirsto kariškius į vietas, bet vienam jis nepaskiria jokio darbo.

VADAS. Eisi tu ieškoti kario. Jis Odisėjo vaduot išėjo.

PIRMAS SĄJUNGININKAS. Kaip pasakysi, vade.

Pasigirsta šūviai. Pasiųstasis kariškis bėga į pelkyną. Netikėtai jo ausis pasiekia riksmas, jis išvysta įklimpusį pelkėje karį. Girdėti ir Odisėjo pagalbos šauksmai. Kariškis iš kuprinės išsitraukia virvę ir ruošiasi ją mesti kariui, bet staiga pasigirsta didžiulis sprogimas ir vyras, paleidęs virvę, pabėga.

KARYS. Mūsų bazė užpulta, kaip jis drįso nebėgti ten?

Karys vis giliau sminga. Odisėjas, apimtas įsiūčio,  įnirtingai drasko grandines ir išsilaisvina.

ODISĖJAS. Tuoj išgelbėsiu tave, kary.

Odisėjas čiumpa pirmą pasitaikiusią šaką ir tiesia ją kariui.

KARYS. Tai beprasmiška tikrai, argi tu dar nematai? Mano rankos jau liūne. Geriau keliauk padėti broliams mano tu. Jiems pagalba reik labiau, man mirtis vis vien juk artimesnė.

ODISĖJAS. Nepaliksiu vieno mirt aš tikrai.

Karys nieko nebeatsako ir Odisėjas lieka kartu su juo, kol pelkė pasiglemžia karį.

ODISĖJAS. Šie laikai negarbingi man nepatinka, net geriau, kai mirtis nelemta ištinka.

Odisėjas bėgti užpultos karinės bazės link. Pakeliui lavonai nukloję visą kelią, gyvi kariškiai vis dar ginasi. Odisėją iš tolo pastebi vadas ir, slėpdamasis tai po viena, tai po kita uždanga, atšliaužia prie jo, parverčia Odisėją ant žemės.

VADAS. Kodėl tu vienas? Kur karys?

ODISĖJAS. Kario jau nebėra. Pražudė jį lemties ranka.

Vadas neprataria nei žodžio.

ODISĖJAS. Per vėlu dabar gailėtis, į kovą reikia tau kabintis.

VADAS. Nesigailiu aš nieko.

Vadas ruošiasi sugrįžti į karo įkarštį, kai pasigirsta čaižus riksmas. Netrukus į bazę nukrinta didžiulis sprogmuo, nušluojantis viską nuo žemės paviršiaus. Odisėjas ir vadas netenka sąmonės, tačiau Odisėjas po kelių minučių praveria akis.

ODISĖJAS. Kas ką tik čia nutiko? (Atsisuka į vadą.) Vade, greičiau pabuski.

Vos pakeldamas ranką Odisėjas pradeda tapšnoti vadui per veidą. Vadas trumpam atsimerkia, bando kažką pasakyti, bet nebeįstengia.

ODISĖJAS. Mirtis kaip kasdienybė šitam kare. (Odisėjas nuleidžia galvą ant žemės ir žiūri į sugriautą karinę bazę.) Kur nusviedė mane sūkurio galia? Kodėl buvau pasiųstas čia? Itakė dar nebuvo taip nutolus niekada. Dzeuse, kur tu atsiuntei mane?

Išvargintas Odisėjas užmerkia akis, kai netikėtai vėl pasigirsta čaižus sprogimas. Atsimerkęs Odisėjas išvysta, kad ir vėl jis sūkuryje, kuris nešė jį čia. O dabar…