Aleksas

Ošiant jūros bangoms ir šimtametėms pušims sugrįžtu į savo vaikystę ir įsiklausau: sučiurlena, sugurga upeliukas prie mūsų namų, sučirpia žiogas, aukštai medžiuose sukalena genys...Tarsi vanduo pro pirštus išteka praeitis, kurioje keistai susipina mažos naivios mergaitės patirtis ir kupinas vaikiškos fantazijos jos pasaulis. Ten regiu - Aleksą, Aleksandrijos princą, savo geriausią draugą. Kiekvieną dieną laukdavau jo... Užtrenkę duris kambaryje likdavome dviese - jis burtų lazdele pamojuodavo man prieš nosį ir ištardavo burtažodį, kad virš manęs atsivertų didžiulis žvaigždėtas dangus, kad iš tūkstantmečių gūdumos atbėgtų elnias devyniaragis pasekti pasakos apie piktąją raganą - pelkių Vandą. Atsidūrusi pas ją, dažnai apsimesdavau bejėge, nes norėdavau, kad Aleksas išgelbėtų mane iš piktadarės rankų.

Vieną kartą mus užklupo baisi audra. Įsisiautėjęs tulžingas vėjas pagriebė burtų lazdelę ir nusinešė ją už jūrių marių. Abu buvome nuliūdę: ,,Kas mus dabar nuneš pas elnią devyniaragį?“ Išsigandę tupėjome mano lovoje ir net nepastebėjome, kaip užsnūdom. Atsibudau anksti ryte be Alekso šalia. Nesijaudinau, nes žinojau, kad saulei besileidžiant jis vėl ateis. Tą rytą mama atnešė man naują suknelę. Ji buvo išsiuvinėta raudonais, geltonais ir mėlynais siūlais. Apsivilkusi jaučiausi esanti tikra princesė. Vidurdienį išgirdau beldimą į duris. Keista, Aleksas niekad nesibelsdavo... Gal jis tiesiog bando būti mandagus - juk mes esam mėlynkraujai. Nusijuokusi nuskuodžiau atidaryti durų. Vietoj Alekso stovėjo senstelėjusi moteris, laikanti saldainius rankoje. Nustūmiau juos šalin ir jau norėjau griebti savo burtų lazdelę - deja, ji už jūrių marių... Tada už šios moteriškės nugaros pasirodė mama, nešina knygomis. Supratau, kad burtų lazdelė dabar man nieko nebepadės... Man, šešiametei mergaitei, mama paaiškino, kad ši moteris yra mokytoja ir mane ji mokys matematikos ir rašybos. Sumišau. Vadinasi, mano fantazijos karalystė griūva... Nebegalėsiu bėgioti po lietaus pelkėse... Apsidrabstyti valgydama... Moteris man linktelėjo galvą ir padavė lipnų saldainį. Iš mandagumo jį paėmiau. ,,Juk taip elgiasi princesės,“- pagalvojau. Kai mama jau ruošėsi išeiti iš kambario ir palikti mane vieną su moteriške, staiga pagriebiau mamą už sijono ir nepaleidau. Pradėjau ašaroti, pasižiūrėjau į ją liūdnu veidu ir paklausiau, ar kada nors dar pamatysiu Aleksą? Mama nuvalė ašaras ir pasakė, kad metas mokytis.

Nuo tos dienos mano ir Alekso karalystę saugojo nuo įsibrovėlių tik besileidžianti saulė...