Agnė Valaitytė. Eilėraščiai

Agnė Valaitytė. Eilėraščiai

Skamba

tiek daug

danguje

žvaigždžių

o aš čia

viena

ne

su manimi

tūkstančiai balsų

skamba

ausyse dienos

riksmai

ir šurmulys.

Ir sprogsta

aidas galvoje

 

nenoriu tokio

triukšmo

prašau

bent dabar

bent čia

užtenka

dienos garso

negirdžiu

net savęs

savo minčių

slaptų svajonių

skambesių.

 

aš noriu vėl

klausyti

kaip tyli

naktis

pavargusi žemė

ir žvaigždės

 

bet

žvaigždės

nemoka tylėti

ir pagaliau

tai girdžiu

kai tolsta

triukšmas

 

girdžiu tą pačią

tylią

žvaigždžių muziką

kaip visada

kai skęsta

užmarštin

dienos garsai

dabar vėl

galiu klausytis

tylios muzikos

savų svajonių

ir nakties

žvaigždžių

Tik mintys ir aš   (2 eilėraščiai)

          šešėlis

vakar paliečiau

ant sienos prikibusį

savo šešėlį

traukiausi nuo jo

bet įkyrus šešėlis

plaukė iš paskos

šliaužė grindim

lipo sienom

slinkau greičiau

jis kartu

kol suklupau

ant akmens

nebeturėjau

jėgų atsistoti

prie žemės slėgė

sunki šešėlio dvasia

beviltiškai aš

ištiesiau ranką

į viršų

į mėlyną dangų

 

šiandien galiu

atsistoti pamiršti

šešėlį nes gniaužiu

delne dalelę dangaus

  paklydusios akys

tik nežiūrėk

man į akis

nes nepažintum

sakytumei

kad tai ne mano

šviesios akys

kurias laikei

savu

mėlynu žvilgsniu

ir neleidai

judėti

pabėgti ten

kur jų nepavytum

 

bet jos išsprūdo

iš tavo

gilaus žvilgsnio

dabar

kaip drugelio

gelsvi sparnai

skraido

ne.

braido

kaip amžinasis žydas

ieškodamos tavęs

su mėlynom

akim

 

pagaliau

po kelionės

aš pamečiau

paklydėles

gelsvo drugelio

akis

trumpai nusikirpusi

plaukus

nurimusiom

vėl šviesiom akim

grįžtu

iš tolo atpažįstu

tavo žvilgsnį

dabar jame

 

bunda

nauja aušra

 

laikas gali kalbėti

-     pastumk mane

arba

sustosiu

 

gerai

sėdėdama

aš stumsiu

nors sunku

tik paskubėk

numesk svorio

nes tavęs man

per daug

 

-     dabar

ženk

mano ritmu

 

nemoku

nors girdžiu

ar galiu

apkursti

tėkšk

man bent

minutę

gaudysiu

kaip orą

kaip apspangusi

žuvis

ant akmenų

 

-     mano ribos

tau

peržengti

per aukštos

 

jei pasiekčiau

pešiočiau

tavo rodykles

po vieną

jei nebūtum

amžinybės dvasia

išimčiau

baterijas

aš noriu

iškristi

iš tavęs

už begalinės linijos

kaip iš žaidimo

noriu

kad ištirptum

visur

išsilietum

braidyčiau

neščiausi

tavo lašus

kur noriu

bet tu

milžinas su ritmu

aukštas

netirpus

kalbi

 

-     nesikeisiu

 

tavyje suspausta

kiti sako

tavęs

visai neturi

-     ?

 

tęsiasi

 

duriasi

stichijos

vanduo

ugnis

nugrimzta

vienas kitame

kažkas

spalvas

suėda vakarienei

ir keistuma:

 

pavargę apavai

išsidrėbę

viena paranojikė

lygina

paklodę

arba mintis

vonios

nebe bedarbės

kaip tas

kuris šildo

drėgnus šaligatvius

klykia

padangos

sprunka

arba vagis

bet keistuma:

 

suėstos

spalvos

bet viskas

yra

 

Pianinas

klavišai balta juoda

pradėsiu nuo aukščiausio

suklykia nedrąsi do

 

pakyla

akys

žiūriu

ką įžvelgti

toliau

jūs

dairotės

nieko

nematot

ar praregės

aklasis

spoksodami

pamatysim

kur tu

įsižiūrėjęs

išmėtysiu

akis

 

mažoras pajaučia ritmą

mano judėjimo pirštų

jie dabar mindžioja

tik šviesius baltus

 

garsiau

judu

neleis

jie

sustoti

stumiamas

bando

suklupti

pasukti

už kampo

mažorinės

jėgos

stumia

į laiptus

tu

šoki

pakyli

gal

nenukrisim

sukuosi

pusračiu

tuoj

špagatas

jei jūs

paslysit

 

klaviatūros vidurys

reikalauja klysti kartoti

linksmai dėvėti klavišus

be natų forte groti

pianinas dreba greit šoks

 

kalbu

mintinai

mes

garsiai

kvatojam

garsai

gerklė

svaigulys

jai

liepia

dainuoti

jums

norisi

rėkti

nes smagu

arba ne

tu

nežinai

kur dėti

balsą

 

po pirštu guli sol diez

traukiuosi į kairę

akordai juoduoja

lėtesnis muzikos rimas

 

įtempusi

ausis

girdžiu

spalvas

jie

klausosi

tavo

rudens

girdėjimo

su mumis

suklūstantys

per žinias

apie

kosmosą

kur

be

garsų

 

nebesutvarkomos natos

jaučiu ritenuto

pirštai nespėja įkvėpti

siūbuojančiam minore

priartėjo žemiausias do

čia baigiasi diapazonas

tuoj uždengs tyla

baigsiu gyvenimo melodiją

 

uždūstu

 

šiek tiek

savęs

palikau

ant pianino

 

kad sprogtų kuprabalionas

ledinė

neužpildyta erdvė

nėra žodžių

sakinių

kurie nutūptų

ant išdžiūvusios

mano fizionomijos

kur kabo tuštumos

kuprabalionas

jo nesinori sprogdinti

net išdykusiam

vaikui

 

reikia

lašo

nesvarbu

lietaus sriubos purvo

kuprabalionui

arba ištroškusiai voniai

dantų pastos ir balto valiklio

kad ją nubakterintų

 

reikia

makaronų

prikimšti kuprabalionui

veidrodis matė

anksčiau

juos kabino

man ant ausų

aš jų nenoriu

gal tuščias

kuprabalionas

susitalpins

tik kad neatlėptų

kaip mano ausys

 

reikia

paparčio žiedo

man

suledėjusią žiemą

 

reikia

vakarykščių

su rūdim vinių

supuvusių spyglių

trupančių ašakų

smegenys

siūtos jom

švepluoja

kad vinys

kažkur po griaučiais

mano kairėje

kur plaka

ištrauk visa

užkurk karštą laužą

visiem

vinių darbininkams

makaronų virėjams

kad akys paraustų

ir kuprabalionas

patvintų ir iškvėptų

 

reikia

sparnų

(laužas neveiklus)

juos man nukirpo

su nekokybiškom

(gal madeinChina)

žirklėm

sparnai pakels

nuo įšalo žemės

link Saulės

kuprabalionas

dėl slėgio ar šilumos

sprogs

išsidrabstys

į paraudusias akis

ir aš nutūpsiu

ant stogo

išgirsiu

mikčiojančius balandžius

džiaugsiuos jų žodžiais

ar sakiniais

gal net sušilusi

kartu padainuosiu

 

 

evoliucija

gyvenimas – viena diena.

 

melagių.

 

kur netemsta

pelijanti aušra

dirbtiniai deimantai

byra į ausis

juos pasitinka

laimingas naivumas

arba ugnis

tada įvyksta sprogimas

apkursti

tampi kurtas

bet nesukurtas

pamirštas

pats pamiršti

todėl mankurtas.

švelniai tariant išnyk

 

mėgstu sapnuoti:

naktim vaikštau

utopijos viršūnėse

geriu tavo drungną

nebuvimą

dėkoju tuštumai

kad baigia suryti

save

ir rangosi

aplink mane

liežuviu

nužudo tave

įklimpusį mano

purvinose smegenyse

ir sėdžiu viena

tarp savo pakraščių

ir įbrėžimų tavo

noriu iš savęs išlipti

arba kad tavo žymės

nutikštų į pragarą

ir likčiau viena

šitoj šviesoj

 

aš jau užuodžiu

 

bet ne

nualpusį kvapą

jis tavo

ir vėl klampoji

smegenyse

aš skraidau

ant tavo žodžių

 

o kad tu išnyktum

arba aš sapnuočiau

 

spalvų nėra

 

pieši pasaulį

virš saulės

lygus tavo lapas

gula po spalvom

šilti potėpiai

įsirango tarp akių

kai jos bylios

formuoji nuplėštus

ir priklijuotus

drugelio sparnus

būtinai su juodu

kontūru

tu nori

čia tilpti

ir pasivaikščioti

ant vaivorykštės

tik nenuslysk

 

gana.

 

nupiešk pasaulį

po mėnuliu

juodumoj

ant gruoblėto lapo

su žeminų pirštų

atspaudais

brėžk grafiškai

spausk pilką

įplėšk paviršių

nes žemė trūkinėja

raižyk išvyniotą

sraigės kiautą

tegul įrėmina

šešėlius

kandumą kabink

virš šiek tiek žmogiškų

figūrų

dar randai

ir duobės

suglamžyk lapą

išvyniok

padėk autografą

 

tą pirmą išmesk.

per spalvota.

 

dabar

 

tu

realistas.

 

išbandyti reikia

ištraukim iš žodžių

šaknis nusiviepkim

žiūrėdami į raudoną

jausmas žiauriai

saldžiarūgščiai

geras kaip traiškyti

tarp pirštų oro balionus

tada nuo batuto

pakilsi tornadu į orą

užmigsi sraigtasparny

ant šildančio kilimo

tu klaustrofobike

leis išbandyti laisvą

kritimą skrisdamas

spręsi pagal tikimybių

teoriją savo rytojaus

pusryčius ir įdrėksi

orą tirpstančiais

sparnais žemę

išgąsdinsi stosiesi

ir nusiminęs rinksi

savo (be)protybę 

ir išmėtytas rankas

tapsi svarstyklėm

ne sversi svarstysi

jausies prie žemės

prikaltas ir truputį

kaltas kalsi taisykles

sodinsi šaknis atgal

į žodžius klaupsies

prieš raudoną

 

aš ekstrasensas žinau

tavo būsimąjį laiką

kitų išgyventą

būtuoju dažniniu

 

      visaip būna

žemėj pasauliai rieda

daužosi šypsosi lenkia

magnetiški sukimba

nyksta trafaretai

žiūrėjimo vienas į kitą

pora akių prieš antrą porą

tik išsiliejanti ugnis

jas skiria lyg aliejus

iš karščio apsikeičia akimis

vyksta žodžių mainai

 

atsibodus išsiplečia

mostų trajektorijos

karas tarp peiliais

badančių akių

 

nubirus trims gramams

dulkių ant jų

pasaulis ne aplink kiekvieną

sukasi o jie

aplink savo pasaulį

ir valosi dulkes

po vieną gramą per dieną

po du ar po tris

 

turėjo skristi ne kristi

 

ji – uždara realistė

todėl sekundėmis

kad niekas nematytų

karpo paukščio sparnus

pasuka jo kojas

ir smaugia virpesį

dusina kad iškvėptų

varva surūdijęs skystis

gal nebegaliojantis

kraujas

 

užspaudžia jam akis

ir leidžia kristi

žemyn

žemiau

kiek žemė leis

jam pažemintam

 

turėjo vilties narve

bet aukščiau nebepakils

ir neatplėš tikro dangaus

supakuoto debesyse

nematys ir nešvies

jo akys kelio

nei jai nei kitiems

nereikės drovuolei

didžiuotis paukščiu

 

ji džiaugiasi

šita realybe

nejaučia kad ką tik

nužudė

save

 

niekas nebeužpildys

tarp žodžių –

brūkšniai ir retorika

tarp pasakų –

šaiposi tikrovė

tarp krantų –

dilinamos mylios

tarp akustinių porolonų –

dulkės kvėpavimo mano ir tavo

tarp mėnulių –

nepadalijama žvaigždė

tarp baltų pilių –

purvini skardžiai

tarp dviejų kampų –

pūvantis rojus

tarp laiptų –

apžėlę labirintai

tarp sienų –

pasyvūs vėjai

tarp šukių –

basinėja šešėliai

tarp mūsų ir jūsų –

tik sukarpyta vasara į snaiges

ir tuštumos kruša

arba niekas.

 

už linijos

eina į paraštes

eilėj vienas

kitoj keturi

negrįžta

nebent per Kalėdas

išeina

tik išmatavę

ar persiplėšt

ir žengt į kitą eilę

ar grūstis

ar kirsti sieną

ir pamojuoti

iš dangaus

jie palieka aide

išraižytą žemę

mėlynu rašalu

dienom

sūdytas lietus teška

ne ant žingsnių

o ant sovietinių plytų

su batų įspaudais

vargšės

kitur nubirusios dulkės

matys tik raudoną

 

tie žmonės

bando paliesti pasaulį

o aš

stoviu prie paraštės

ir laukiu

kol pasaulis

nukris

man į delną

 

kylantys

aš ateinu

į tavo dugną

nes kelio

neturiu

tu velniškai

trauki

esi magnetas

gravitacija

smegenys

iš paskos

maudomės

tavo cukruje

tada kažkas

iškyla su garais

o tu paaiškink

ar kūryba

ar tikros mintys

ar poezijos

lašai

kartais

juos pagauna

ištroškėliai

ir aš džiaugiuosi

kad ne pabaiga

kad lašų

nei man

nei jiems

netrūksta

ir maudomės

su smegenim

tavo sirupe

ir leidžiam kilti

lašams aukštyn

 

        tik prasmingai

ieškojau prasmės taisyklėse

neradau

jos stabilios nejudinamos

ieškojau prie senų griuvėsių

ant trūnijančių popierių

neradau

juk jei būtų rinkčiau klijuočiau

nuklydau

visko ieškodama

ir nieko nerasdama

ir atsistojau ant puodo krašto

ten virė absurdas –

keista konsistencija

į ją atsispindėjau

ir kilo burbulai

bėgau

rinkau klijavau

ir tolumoj ryškėjo prasmė

 

         bėgimas

vaikštau kampais

pakampėm siauresnėm

ilgais pasieniais

dulkinais kur visi

netyčia neužeina

kad tik nesusitiktų

su kitu

tik šimtakojai kartais

nusilaužia kelias kojas

tarp pelėsių

isteriško bėgimo

prakaito džiūvėsių

kai alegorijos traukiasi

iš pasakų ir gyvena

tarp mūsų –

dar žmogiškų gyvūnų

 

pamiršti

trupa jūsų biustai

tai lietaus erozija

man nebylias lūpas

trūkinėjimas raižo

jums tinka o man

nesvarbu nes jūsų

kontūrai dyla

 

užčiuopiu grumstus

nebeliečiu patys suyra

iš lėto be vėjo

 

smėliu pabirę

išnyksta man biustai

dabar kažkur

transcendentiniai

gal kada rasiu nuotraukoj

nes gatvėj nebepažinčiau

tikiuosi biustais kiti

mintyse nepavirs

o kur jūs dabar man

nesvarbu nes jūsų

kontūrai nudilo

 

vienkartinis

vienkartinis.

kaip išsipildęs noras

kurį pamiršau

vienkartinis.

juokas sudžiūvęs

vasaros žiemoj

vienkartinis.

kalbantis žvilgsnis

bandžiau

neleisti nukristi

nes akys ieškojo

klausimų atsakymams

apakusioj tavo būty

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder