Streikas: mūsų valstybėje išgirsta tik garsiai šaukiančius

Šie mokslo metai prasidės net keliomis švietimo reformomis, kurioms mokytojai nėra iki galo pasirengę. Jie norėtų mažesnių klasių ir krūvių, didesnių atlyginimų, geresnių darbo sąlygų.

Ar streikas – išeitis?

Švietimo, mokslo ir sporto ministras sako, kad reikalavimai – nerealūs, kad po 1 200–1 400 eurų į rankas gaunantys mokytojai negali tikėtis, kad nuo rugsėjo jų atlyginimai kils 20 procentų, tačiau tikina, kad kitąmet didins mokytojų algas du kartus.

Ar bus mokytojų streikas? Ar vos pradėjus mokslo metus vaikų ugdymas strigs?

Apie situaciją mokyklose kalbamės su ilgamete Šiaulių švietimo profesinių sąjungų susivienijimo vadove Rasa JASMONTIENE.

– Čia pat rugsėjo 1-oji, su kokiomis nuotaikomis mokslo metų pradžios laukia mokytojai?

– Nuotaikos įtemptos. Dirbu mokyklos bibliotekoje ir matau, kad apie pasirengimą mokslo metams nėra ką ir kalbėti. Kelios reformos iškart.

Aišku, buvo čia iš kai kurių dalykų – ir seminarų, ir mokymų, bet viskas vyko darbo metu, šalia pagrindinio darbo.

Daug seminarų yra mokamų. Iškart ūpas krenta, kai dar iš savo kišenės reikia mokėti. Ugdymo turinio atnaujinimas yra grindžiamas tekstais, vadovėlių medžiaga. To viso nėra.

Apie metodinę medžiagą galima tik patylėti. Dirbu mokyklos bibliotekoje. Kasdien atsidariusi leidyklos portalą matau, kad jie ten šturmuoja, po vieną kitą vadovėlį atsiranda, bet ką tai reiškia? Rugsėjo 1-oji ant nosies.

Situacija katastrofiška, bet mokytojams nėra naujiena tas nuolatinis stresas ir įtampa.

Valdininkija mano, kad kaip mokytojai visą skaitmeną nuotoliniam ugdymui pandemijos sąlygomis pasiruošė patys, taip ir dabar viską padarys patys.

Tada nieko nebuvo, nuotolinį mokymą sukūrėme patys. Kadangi sėdėjome namuose, prisirinkome medžiagos ir patys sudėliojome, ką darysi.

Dabar situacija kitokia. Buvo galima nešturmuoti ir niekur nenupulti. Juolab kad reformos – kelios, bet valdininkijai – dzin.

Ministras sako, kad atsiliekančių visada yra, tegul jie patys organizuojasi pasivijimą, jų kartelė pakelta, reikia lygiuotis į pirmaujančius. O kokia kokybė, kaip realiai viskas vyks, nežino.

Mokytojams sakoma, kad jie patys gali tą turinį susikurti, juk para turi 24 valandas, o kontaktinės valandos – tik 6 per dieną.

– Ar Šiauliuose mokytojai streikuos? Mokytojams priekaištaujama, kad jie kelia nerealius reikalavimus.

– Kaip ten bus su tuo streiku, dar nežinau. Rugsėjo 15 dieną bus dviejų valandų įspėjamasis streikas, manau, kad jį visi palaikys.

Rugpjūčio 30 dieną vyks Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos tarybos posėdis, susirinks šalies susivienijimų pirmininkai.

Turime išsiaiškinti mokytojų nuotaikas, apklausti pirmines organizacijas. Kiek gaunu atsiliepimų iš mokyklų, tai visi palaiko streiką, nes mato tą realią situaciją.

Mūsų susivienijimas įeina į Lietuvos švietimo ir mokslo darbuotojų profesinę sąjungą. Šalies profsąjungos nesutaria.

Mes visai kitaip žiūrime į derėjimosi su politikais ir Vyriausybe procesą. Iš tikrųjų, Navickas (Andrius Navickas – Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas – aut. past.) kelia nerealius reikalavimus, nes derybiniuose procesuose jis nedalyvauja.

Dažnai jis net nesuvokia, kaip tie procesai valstybėje vyksta. Kad negali būti lydekai paliepus, man panorėjus ar rankomis suplojus.

Kaip tu padarysi, kad mokytojams nuo rugsėjo pradėtų 20 procentų kilti atlyginimai? Ar tą patį koeficientą padidintų.

Biudžetas yra patvirtintas, valstybės, biudžetinių įstaigų buhalterija yra užsukta, jis net neįsivaizduoja, koks tai yra sudėtingumas.

Pavyzdžiui, mokinių skaičiaus mažinimas klasėse. Tai sukeltų didžiulį judėjimą visur. Nei mokytojų, nei pastatų nėra.

Juk tos klasės išsipūtė ne vien dėl to, kad ES standartas kažkoks atsirado, bet ir dėl to, kad mokyklų tinklas optimizuotas neprotingai ir tai sukėlė didelį vaikų skaičių klasėse.

O dar visuomenės siekis vaikus būtinai nukreipti į populiariąsias ar madingąsias mokyklas. Nenormalios klasės yra tokio optimizavimo pasekmės.

Mes dalyvaujame nuolatiniame procese, kur viskas dėliojama nuosekliai – žingsnis po žingsnio.

Tai reiškia, kad visuomenė, žiniasklaida nemato tų dalykų. Mes turime nuolatines darbo grupes, kuriose sutariame dėl atlyginimų kėlimo. Ir ne tik mokytojams, bet ir visiems švietimo darbuotojams.

Praėjusieji metai buvo specialistų – specialiųjų pedagogų, socialinių darbuotojų ir kitų – metai: aptartos jų darbo sąlygos, funkcijos, atlyginimo didinimas.

Prieš tai buvo pradinių klasių mokytojų, ikimokyklinių įstaigų pedagogų ir taip toliau.

Bet tų dalykų niekas nemato. Ir kai buvusi ministrė sako, kad švietimo darbuotojų atlyginimai pakilo 60 procentų, tai ji skaičiuoja ne vien mokytojus, bet visus švietimo darbuotojus.

Tas nuolatinis darbas ir yra profsąjungos darbas.

Mes tik nesukuriame to viešojo ryšio, be to, visuomenei tai nėra įdomu. O streikas – tai šou, tai įdomu. Bet mūsų valstybėje to reikia, nes dažnai viršų ima tie, kurie garsiau šaukia, gąsdina, grasina. Nieko čia naujo.

Aš jau pavasarį sakiau: šaukime garsiai apie tas reformas, kelkime klausimus, kad yra blogai – ir darbo krūviai didėja, ir reformoms nepasirengta. Bet kol ant bačkos kas nors neužsilipa, tol niekas nereaguoja.

Ypač bjauru buvo, kada kai kurių mokyklų administracijos ėmė reikalauti iš mokytojų to atnaujinto turinio, kai dar niekur nieko nėra išleista. Liepė patiems pasiruošti.

– Dėl kokių reikalavimų dabar realiausia būtų streikuoti?

– Realiausias reikalavimas – visų reformų pristabdymas. Visoms reformoms iš karto nėra pasirengta. Įtraukiojo ugdymo reforma reiškia, kad į klases ateis vaikai, turintys specialiųjų poreikių. Nei pedagogai tam parengti, nei reikalingų specialistų nėra.

Mūsų mokykla (V. Kudirkos progimnazija – aut. past.) yra patekusi į Atvirų klasių kūrimo projektą, tačiau miesto Tarybos posėdžio, kuriame turi būti patvirtintas mokyklos dalyvavimas projekte, dar nebuvo, jis vyks tik rugsėjo 7 dieną.

Skelbti konkursą ir priimti į darbą papildomą žmogų direktorė dar negali. Tai yra nenormalu.

Ugdymo turinio atnaujinimo dirbtinis pagreitis turi būti nuimtas. Ruoštis po truputį, nešturmuojant, informatyviai, pranešant visuomenei ir mokytojams, kad nebūtų streso.

Pas mus kaip visuomet yra ir pionierių. Nespėja paskelbti iš aukščiau, jau puola vykdyti. Tuomet nukenčia žemiausia grandis.

Pradedant miestų ir rajonų švietimo skyriais, mokyklų administracijomis – visi jie puola vykdyti, o viskas atsiremia į konkretų mokytoją. Iš jo reikalaujama ir perplanavimo, ir turinio atnaujinimo, ir kompetencija kiekvienuose planuose turi atsispindėti...

Tikrintojai tuoj pasipila. Tai yra žmogaus pažeminimas, tas stresas iškart atsiliepia mokytojo darbui. Juolab kai žmonės mato, kad už tą darbą jiems nėra adekvačiai atlyginama.

Mokytojų atlyginimas yra menkas, seniai žinome, kad jo kėlimas turi būti greitesnis ir labiau atspindintis tuos reikalavimus, kurie keliami, pagal tai, kokia yra realybė. Infliaciniai procesai viską labai paveikė.

Tai gali būti išdėstyta reikalavimuose ministerijai, bet kad iškart puls kelti 20 procentų atlyginimą, yra nerealu.

– O koks atlyginimų kėlimas realus?

– Nuo 2017 metų turime nacionalinę kolektyvinę sutartį. Kasmet pagal ją yra patvirtinami punktai, nuo kada kas kils.

Galėtų būti reikalavimas numatyti įkainius, pagal kuriuos mokytojams būtų apmokamas darbas pasirengti naują turinį.

Jei žmonės, neturėdami paruoštų darbo priemonių, patys savarankiškai pasirengia tą atnaujintą turinį, tas darbas galėtų būti apmokamas.

Mokytojams papildomo darbo prisideda labai daug. Visame pasaulyje tai kainuoja, o pas mus reikalaujama daryti iš idėjos.

Mokytojai yra pavargę nuo triukšmavimo. Juk tas garsusis mūsų streikas iš esmės nieko nepasiekė.

Taip ir liko viskas, kaip buvę, išskyrus tai, ką mes kolektyviniuose susitarimuose buvome išsiderėję.

Tos mūsų nacionalinės sutartys yra patvirtintos valstybės lygmeniu, įtrauktos į visų Europos Sąjungos šalių kolektyvinių sutarčių registrą ir yra privalomos bet kuriai Vyriausybei.

Tie vidiniai patriukšmavimai – jie garsūs, bet naudos... Tik prisiminimai lieka, daug publikacijų, nuotraukų.

Aš visada siūliau ir profsąjungoms, ir politikams, kad turi būti dirbama. Turi dalyvauti akademinė bendruomenė, atlikti tyrimai, pagrindžiantys reformas, atlikti skaičiavimai ir panašiai. Pas mus viskas pradedama statyti nuo stogo, o paskui kaip nors. Tie dalykai yra juodas darbas.

Mes esame pernelyg emocingi, besiblaškantys. Estai, latviai su tais dalykais susitvarko geriau.

– Kokios šiauliečių švietimo darbuotojų vietinės problemos? Ar savivaldybės padaro viską, kad jų švietimo įstaigų žmonės turėtų geras darbo sąlygas?

– Yra ir labiau lokalių, vietinių problemų. Štai mokytojai sugrįžta į mokyklas Šiaulių rajone, tačiau Savivaldybė sumanė neapmokėti jų kelionės išlaidų, nes esą pamokos nevyksta. Toks įspūdis, kad jie savo malonumui į tas mokyklas važinėja.

Yra nekontaktinis darbas, posėdžiai, medžiagos rengimai, kabinetų tvarkymai, informacijos dėliojimas.

Mokytojas kiekvienais metais privalo atlikti profilaktinį sveikatos patikrinimą, o tai kainuoja.

Pernai kreipėmės į Šiaulių miesto savivaldybę prašydami nuimti tą naštą nuo pedagogų. Įstatymai nurodo, kad darbdavys privalo finansuoti. Jau dabar Savivaldybė sudarė sutartį su poliklinika ir tos problemos nebėra. Bet rajone – tebėra.

Dar kokia nors valdininkė ką nors pareiškia, kokių perteklinių pažymų pareikalauja. Prie visų įtampų – dar labiau suerzina žmones. Valdininkija nesupranta, kad tai yra tas pagarbos nebuvimas, kuris skatina žmones dar labiau priešintis ir būti nepatenkintiems.

Ir kad žmonės priims Navicko kvietimą eiti streikuoti, kai situacija nenormali, visai tikėtina. Kol kas optimizmo mažai.