Geresnio gyvenimo Lietuvoje ieškojusio ukrainiečio laukė tragiška lemtis

Į Lietuvą kartu su tėvynainiu prieš keletą metų atvykusio ukrainiečio M. S. laukė tragiška atomazga – nelegaliai miško kirtimo darbuose dirbęs vyras buvo prispaustas nupjautos eglės ir sunkiai sužalotas.

Gal nelaimėlis ir būtų išgyvenęs, tačiau darbų vadovas nutarė dėl nelegalaus darbuotojo nekviesti greitosios pagalbos, bet pats nuvežti jį ligoninėn. Į pastarąją nelabai skubėta – pakeliui dar išleido kelis darbuotojus – kol galiausiai bevažiuojant ukrainietis išleido kvapą. Išsigandę pjovėjai M. S. kūną paliko pakelėje buvusioje stovėjimo aikštelėje, o tikroji mirties priežastis paaiškėjo tik po metų.

Negyvą paliko pakelės aikštelėje

Kol išsiaiškino, kad rastas negyvas ukrainietis buvo sužalotas medžių kirtimo metu, tyrėjams prireikė nemažai laiko – nors pastarąjį įvykį, kaip paaiškėjo, matė keli pjūklininkai, vadovas nurodė visiems tylėti apie nelaimingą nutikimą darbe.

Tiesai galiausiai paaiškėjus, buvo pradėta baudžiamoji byla, kuri tik visai neseniai užversta Utenos apylinkės teisme – kirtimo darbams vadovavęs Valerijus Sakovičius buvo nuteistas už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų nesilaikymą, pasibaigusį darbuotojo mirtimi. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas įvyko 2019 m. rugpjūčio 20 d., vykdant miško kirtimo darbus Ignalinos rajono savivaldybės Ceikinių seniūnijoje, prie Mikalavėlio kaimo esančiame žemės sklype.

Apie 10 val. ryto miško pjovėjo nupjauta eglė krisdama prispaudė prie upelio vandens atsigerti nuėjusį M. S., dėl patirtų sužalojimų, kaukolės pamato lūžio ir pradurto plaučio ukrainietis po kurio laiko, vežamas į ligoninę, mirė. V. Sakovičiaus darbas buvo sužiūrėti, kad visi darbuotojai, kad ir nelegalūs, laikytųsi saugos taisyklių ir nepapultų po virstančiais medžiais.

Tačiau vadovas to nepadarė. Baudžiamojon atsakomybėn patrauktas V. Sakovičius pripažino, kad tais metais dalį darbuotojų priimdavo dirbti nelegaliai, o vienas iš jo darbuotojų kaip tik buvo iš Vilniaus atsivežęs kelis ukrainiečius, kurie taip pat ėmė dirbti kirtavietėje.

Anot vyro, nelaimės dieną nebuvo aišku, kaip ukrainietis atsidūrė medžio kritimo kelyje – visi darbuotojai buvo įspėti, kaip reikia elgtis pjaunant medžius, kad nebūtų aukų.

Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad M. S. nuėjo prie upelio atsigerti vandens, o medį pjovęs pjovėjas nepastebėjo, kad pavojingoje zonoje yra žmogus.

Sužalotas ukrainietis buvo sąmoningas, tačiau negalėjo atsistoti.

V. Sakovičius teigė nusprendęs, kad pats nuveš vyrą į ligoninę, nes manė, kad taip bus greičiau, nei laukti greitosios, kadangi įvykio vieta buvo nepravažiuojama. Darbininkai iš lazdynų ir drabužių padarė neštuvus, kuriais nunešė M. S. iki automobilio.

V. Sakovičius pripažino, kad neskubėjo į ligoninę kaip akis išdegęs – du darbuotojus išleido Šventos kaime, dar kelis – Švenčionyse, kol galiausiai vienas iš keleivių pranešė, kad medžio sužalotas ukrainietis nebekvėpuoja. V. Sakovičius teigė, kad sustabdė automobilį, patikrino pulsą ir suprato, kad vyras išties negyvas.

Pjovėjų vadovas tikino, kad labai išsigando ir pasimetė, nežinojo, ką daryti, todėl, kai kažkas pasiūlė lavoną nuvežti ir kur nors palikti, sutiko – nuvažiavę link Vilniaus vyrai galiausiai negyvėlį pasodino aikštelėje ant suoliuko, o V. Sakovičius paprašė visų, kad niekam nesakytų apie įvykusią tragediją.

Toks poelgis vyrui atsirūgo – nors prašyta V. Sakovičių atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, pagal laidavimą perduodant seseriai, bylą nagrinėjęs teisėjas Algirdas Baliulis atsisakė tai daryti.

„Teismas šį prašymą atmeta, nes sprendžia, jog kaltinamojo elgesys įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, pasireiškęs liudytojų įkalbinėjimu niekam apie įvykį nepranešti, šio įvykio slėpimu besitęsusiu ilgiau nei metus, nesuderinamas su atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės, o kaltės pripažinimas ir gailėjimasis po to, kai nusikaltimas buvo atskleistas, yra deklaratyvus, kurio teismas atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažįsta“, – rašoma teismo nuosprendyje.

Teisėjo A. Baliulio nuosprendžiu V. Sakovičius buvo nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme, bet pastarosios vykdymas buvo atidėtas vienų metų laikotarpiui.

Vyras taip pat turės atlyginti žuvusio ukrainiečio žmonai padarytą moralinę žalą – moteris turėtų gauti 15 tūkst. eurų.

Dar prieš tai V. Sakovičius nukentėjusiajai buvo pervedęs 2900 eurų, o už administracinius pažeidimus, kurie buvo nustatyti paaiškėjus šiam įvykiui, turėjo sumokėti apie 7 tūkst. eurų baudų.

Ne šventasis

Nuteistasis galėjo gerokai labiau patuštinti piniginę, mat žuvusio ukrainiečio žmona prašė priteisti keturis kartus didesnę sumą – netekties skausmą moteris įvertino 50 tūkst. eurų, dar 10 500 eurų – patirtas išlaidas.

Anot moters, M. S. į Lietuvą buvo išvykęs prieš pat mirtį ir užsienyje pabuvo neilgai, o ji kol kas į Lietuvą nevyko – laukė, kol tėvynėje jai bus atlikta operacija.

Tačiau taip ir nebenuvyko pas vyrą – 2019 m. rugpjūčio 22 d. jai paskambino tyrėja iš Lietuvos ir pasakė, kad sutuoktinis rastas negyvas miške ant suolo.

Kad kūnas tikrai M. S., atpažino Lietuvoje gyvenantis pastarojo brolis. Ukrainietė nurodė, kad kartu su vyru santuokoje išgyveno 13 metų, per šį laiką susilaukė sūnaus ir dukters.

Santykiai, pasak nukentėjusiosios, buvo artimi ir glaudūs, o mirti M. S. dar nesiruošė, todėl vyro mirtis buvo itin netikėta ir sukrečianti.

Maža to, moteris teigė likusi su dviem nepilnamečiais vaikais, be pajamų, todėl kas mėnesį turėjo skolintis apie 500 eurų – iš šių skolų ir susidarė prašomi priteisti 10 tūkst. eurų.

Tačiau ukrainietė visiškai negalėjo pagrįsti savo teiginių, kad skolinosi pinigus iš artimųjų vaikams išlaikyti.

Taip pat paaiškėjo, kad santykiai su sutuoktiniu galbūt ir nebuvo tokie jau glaudūs ir romantiški, o ir pats žuvusysis nebuvo šventasis – teismas nustatė, kad poros santykiai paskutiniu metu buvo pašliję dėl M. S. piktnaudžiavimo alkoholiu, o ukrainietis prieš mirtį praktiškai nebendravo su šeima, girtavo Vilniaus Stoties rajone ir nevengė bendrauti su neaiškios reputacijos vyrais bei moterimis.

Kalnuota vietovė

Paaiškėjus tragedijai, parodymus duoti buvo priversti ir pjūklininkai bei jų padėjėjai, nelaimės dieną dirbę kirtavietėje.

Anot jų, nelaimė galėjo nutikti dėl to, kad miškas, kurį teko kirsti, buvo itin nepalankus ir sudėtingas – vietovė buvo kalnuota, bedirbant kitus žmones pamatyti buvo labai problemiška.

Kai kurie dirbę vyrai pripažino, kad darbų vadovas prašė nekalbėti apie kirtavietėje nutikusią nelaimę, o kiti apie ją sužinojo tik per išgertuves, kurios vyko praėjus kelioms dienoms po tragedijos.

Paslaptį darbuotojai išlaikė maždaug metus – po tiek laiko galiausiai paaiškėjo, kokiomis aplinkybėmis žuvo į Lietuvą geresnio gyvenimo ieškoti atvykęs ukrainietis.