Vis daugiau stiprių merginų atranda jūrą

Kadangi mažėja vaikinų, kurie renkasi jūrines specialybes, skaičius, manoma, kad reikėtų bandyti jūra sudominti merginas. Šiais laikais jūrininkai jau nesižegnoja, pamatę moterį laive, kaip anksčiau, kai buvo manoma, kad ji prišaukia nelaimę.

Dabar tai, kad mergina renkasi laivavedžio specialybę, jau nebėra retenybė, bet moterų mechanikių laivuose kol kas pasitaiko rečiau.

Numetė kankles

Panevėžietė G. Mačernytė pasirinko studijų programą „Laivų energetinių įrenginių eksploatavimas“, galima sakyti, atsitiktinai. Vargu ar reikėtų stebėtis, kad pradėjusi groti kanklėmis nuo šešerių, lankiusi muzikos mokyklą ir 12 metų jomis grojusi mergina paskui pasuko visai kitu keliu.

Mat Gustė sako nuo 16 metų žinojusi, kad savo gyvenimą sies su mechanika. Laisvalaikiu domėjosi automobiliais, dirbdavo su draugais garaže. Šeimoje tik jos senelis buvo šaltkalvis. „Norėjau suprasti, kaip veikia automobiliai. Į juos pasižiūrėjęs matai metalą, gumą, plastmasę. Man visada buvo labai įdomu, kodėl automobilis važiuoja“, - kalbėjo mergina.

11-12 klases Gustė baigė Kauno konservatorijoje. „Kai baigusi konservatoriją numečiau kankles, taip ir nebuvau prisilietusi prie jų“, - prisipažįsta ji.

Sužinojo atsitiktinai

Baigusi mokyklą Gustė pradėjo studijuoti Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, bet po poros mėnesių metė tuos mokslus.

Padedant Užimtumo tarnybai ji įsidarbino AB „DFDS Seaways“ ro-pax laive „Luna Seaways“ keleivius aptarnaujančia darbuotoja. Jame susipažino su kapitono trečiąja padėjėja Karolina Mažonaite. Dabar ji jau antroji padėjėja. „Mes išsišnekėjome apie tai, ko siekiame gyvenime. Karolina paskatino mane mechanika domėtis plačiau, ne tik automobilių srityje“, - aiškino G. Mačernytė.

Iš Karolinos ji sužinojo apie Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą ir nusprendė bandyti stoti.

Gustė mano, kad jūrininko profesija yra tarsi pasislėpusi, jeigu negyveni pajūryje, tai ir nežinai apie ją. Panevėžyje ji apie tokią mokyklą nieko nebuvo girdėjusi. Planavo pabaigti mokslus Kaune, būti automechanike, galbūt turėti savo autoservisą. „Bet mano gyvenimas pasisuko kitaip - atradau save jūroje“, - sako G. Mačernytė.

Gustės mama iš pradžių nepalaikė tokio vienintelės dukros pasirinkimo, bet paskui įsitikino, kad ji rimtai siekia tokios karjeros ir dabar ją labai palaiko.

Pirma praktika jūroje

G. Mačernytė pasirinko ne tik gana sunkią mechaniko specialybę, bet ir jūrą, kur dažni štormai, kankina jūrligė ir t. t.

„Praktiką iki šiol atlikau krante, laivų remonto įmonėje “Jonglė". Du mėnesius remontavau laivų pagalbinių mechanizmų dalis. O trečiadienį, gegužės 22 d., išvykstu į praktiką jūroje. Pirmiausia skrisiu iš Palangos į Olandiją, į Amsterdamą, tada traukiniu važiuosiu į Roterdamą, ten mane pasitiks ir nuveš iki laivo.

Išplaukiu į jūrą keturiems mėnesiams. Dirbsiu cheminiame tanklaivyje „Stolt Inspiration“. Darbinausi per Latvijos agentūrą LAPA. Kartais pagalvoju, kad artėja išplaukimo diena, bet nesirūpinu. Manau, kad laukiu išplaukimo dienos, naujų potyrių, naujų iššūkių. Kadangi esu studentė, turėsiu laivus sekmadienius, - kalbėjo mergina.

Kai dirbau „Luna Seaways“, bangos manęs neišgąsdino. Jūros liga tikrai yra, nieko nesakau, bet su ja susigyvenama. Į nieką nekeisčiau tos nuotaikos jūroje, tai galbūt romantika. Saulėlydžiai jūroje negali būti net lyginami su tais, kuriuos matome žemėje."

Jūrai skirs daug metų

G. Mačernytė sako, kad fizika ir matematika nesisekė vidurinėje mokykloje, o pradėjus studijuoti Jūreivystės mokykloje tapo jos mėgstamiausiais dalykais.

Tarp kursiokų savo grupėje Gustė vienintelė mergina. Su jais jai pavyko sutarti nuo pirmų savaičių ir, pasak jos pačios, šiandien grupė yra kaip savotiška šeima. „Mokykloje viskas gerai. Kursiokai supratingi. Ir aš jiems padedu, ir jie man. Mes susigyvenome, visi sutariame. Su kursiokais vykome pagal Erasmus programą į užsienį, pamatėme pasaulio“, - pasakojo mergina.

Paklausta, ką ji galvoja apie ateitį, kaip augins vaikus, jeigu plauks į jūrą, mergina atsakė: "Vaikų tema nieko nenoriu sakyti. Šiuo metu mano planuose jų nėra. Mano tikslas - išsiaiškinti, ar tėvynėje geriausia gyventi, ar reikia surasti šalį, kurioje norėčiau įleisti šaknis.

Manau, pabaigusi studijas, kokius 10-20 metų skirsiu jūrai. Žinoma, negali žinoti, kaip išeis. Sieksiu tapti vyr. mechaniku, kuris senuose laivuose kartais vadinamas diedu. Teko po mašinų skyrių pasivaikščioti ne viename laive, pabendrauti su mechanikais. Jūrininkai yra labai smagūs žmonės. Atrodytų, jie turėtų būti liūdnesni, piktesni, bet iš tikrųjų jūra juos padaro geresnius", - kalbėjo Gustė.

Nauja meilė neužgožė senos

"Per praktiką norėjau iššūkio, išbandyti ir išmokti kiek įmanoma daugiau. Prieš patekdama į tanklaivį turėjau baigti papildomus kursus. Ateityje norėčiau dirbti kruiziniuose laivuose, galbūt keltuose. Tuose laivuose garantuotai bus moterų.

Kai dirbau „Jonglėje“, važiuodavome į Liepoją. Ten teko pabendrauti su laivų, kurie stovėjo doke, įgulomis. Jų nariai prieidavo prie manęs, pasidomėdavo, kodėl aš čia, papasakodavo, kad jų įgulose irgi yra moterų. Šiais laikais jūrininkai normaliai priima šitą faktą, kad laive dirba moterys. Ir nemanau, kad jaunesniems jūrininkams tai yra kažkas nuostabaus", - aiškino G. Mačernytė.

Mergina sako, kad pirmą kartą pamatytas mašinų skyrius DFDS laive „Aura Seaways“ paliko jai didelį įspūdį. „Tiek tame laive, tiek “Luna Seaways", kai tik turėdavau laisvą minutę, eidavau pas mechanikus, tikriausiai jiems atsibodau. Dabar atsiradusi nauja meilė laivams neužgožė visiškai senos meilės automobiliams.

Su terminais buvo sudėtinga, bet po dvejų mokslo metų, manau, jau galėsiu susišnekėti. Bet dar man reikia labai daug žinių, daug ką pamatyti, daug kur galima suklysti, bet manau, viskas yra išmokstama, nebijau suklysti. Mano talismanas - pasitikėjimas savimi. Tai yra viena iš svarbesnių žmogaus savybių", - sako G. Mačernytė.

O domėjimasis automobiliais išliko kaip Gustės hobis. Jai patinka dirbti prie jų, lankyti įvairius sporto renginius ar parodas. Ji nemano kada nors atsisakysianti šito hobio.

„Guglino“ ant suoliuko prie „Meridiano“

Būsimai laivavedei Violetai Bartkevič mokykloje labiausiai sekėsi kalbos, o fizika ir chemija - ne itin. Baigusi mokyklą negalėjo apsispręsti, ko iš tikrųjų nori. Vienu metu norėjo tapti kokio nors dalyko mokytoja, galvojo studijuoti teisę, rinktis kosmetologijos sritį ar policiją. Jos norai labai dažnai keitėsi. O viskas baigėsi tuo, kad ji atsidūrė visai kitame Lietuvos krašte ir įstojo mokytis visai kitur - į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą.

Kadangi po mokyklos nesugebėjo apsispręsti kur stoti, išvyko padirbėti į Jungtinę Karalystę. Jos darbas buvo susijęs su žmonių įdarbinimu, pokalbių vedimu, apmokymu ir pan. Po dvejų metų grįžo į Lietuvą ir dirbo Vilniaus rajone vienos įmonės personalo skyriuje vadybininke ketverius metus. Pasak merginos, darbas biure prie kompiuterio monotoniškas ir skirtas ne jaunam žmogui, norinčiam kur nors panaudoti savo energiją.

"Taip atsitiko, kad vieną gimtadienį su drauge ir sese švenčiau Klaipėdoje. Dieną praleidome prie jūros, pabuvome kažkiek mieste, o vakare grįžome į viešbutį. Jos buvo pavargusios, o aš išėjau pasivaikščioti. Ėjau Danės upės link ir išgirdau, kaip uoste kraunami laivai. Tai mane sudomino. Žinojau, kaip veikia sausumos logistika, bet niekada nesusimąstydavau apie tai, kas vyksta jūroje.

Šalia burlaivio „Meridianas“ radau suoliukus, atsisėdau ir pradėjau „guglinti“ apie Klaipėdos uostą, radau informacijos apie Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą. Uosto logistika ir darbas biure nesudomino. Dairiausi, gal kur rengiami stiuardai. Grįžau prie Jūreivystės mokyklos ir susipažinau su laivavedybos studijų programa. Pamaniau, visai geros karjeros galimybės ir apskritai darbas neeilinis, gana įdomus, verta pabandyti. Ir nenusivyliau tai pasirinkusi", - pasakojo V. Bartkevič.

Kadangi merginos gimtadienis rugpjūtį, tais metais ji nestojo, nes nespėjo pateikti dokumentų. Tad visus metus turėjo laiko gerai pagalvoti. Per tą laiką išsilaikė matematikos egzaminą, kurio baigdama 12 klasių nesirinko, nes buvo nusprendusi eiti visai kita kryptimi.

Iš pradžių tėvai jos pasirinkimo stoti į Jūreivystės mokyklą nepalaikė, Violetai teko netgi pasipykti. O dabar jau ir tėvai palaiko ją, didžiuojasi ir džiaugiasi.

Tikslas - tapti laivo kapitone

Violeta mano galėsianti įveikti visus jos laukiančius sunkumus. Jūrligė jai atrodo esanti labiau psichologinis dalykas - kaip nusiteiksi, taip ir bus, nors žino, kad tikimybė jos išvengti yra labai maža. Nebijo ji ir štormų, nes krante per audrą gali stulpas užkristi ant galvos. Pasak merginos, bijoti nėra ko, o kai bus problemų, tada jas ir spręs.

V. Bartkevič sieks būti kapitone. Pasak jos, pasaulyje laivų kapitonių moterų yra nemažai, gal tik pas mus Lietuvoje jų beveik nėra.

Violetos kurse yra dar viena mergina. „Vaikinų požiūris iš pradžių buvo... Tikriausiai nesitikėjo, kad aš ir pusę metų atsilaikysiu. Bet dabar labai gerai sutariame. Aš juos mėgstu, jie mane, žinoma, ne visi“, - sakė ji.

Violeta egzaminus jau išlaikė, liko vienas. Šiek tiek sunkiau buvo mokytis fizikos, matematikos, nes pertrauka po mokyklos baigimo buvo nemaža - šešeri metai. „Bet pamažu viską perpratau. Dėstytojai pas mus nuostabūs, padeda, paaiškina, jeigu mato, kad visai nesupranti, tai aiškina kad ir penkioliktą kartą“, - kalbėjo mergina.

Ji sako norinti dirbti didesnio tonažo laive, galbūt tanklaivyje. Anot jos, visi laivavedžiai svajoja dirbti kruiziniuose laivuose. „Man būtų įdomu dirbti ir konteineriniuose laivuose. Kol kas, kol neatlikau jokios praktikos, sunku pasakyti, kokiuose būtent laivuose norėčiau dirbti“, - prisipažino Violeta.

Hobiui nebelieka laiko

Paskaitos Jūreivystės mokykloje vysta nuo pirmadienio iki penktadienio. Savaitgaliais du kartus per mėnesį V. Bartkevič lanko jaunesniųjų karininkų vadų mokymo kursus. „Visi mano hobiai nueina į antrą planą. Mėgstu prie jūros knygą paskaityti, pasportuoti sporto salėje, išsikrauti. Savaitgaliais grįžtu namo, reikia skirti dėmesio šeimai, draugams. Ne visada tai pavyksta, bet kartą per mėnesį tikrai grįžtu“, - pasakojo Violeta.

Paklausta, kodėl lanko vadų kursus, mergina atsakė: „Kariuomenė mane visada traukė. Labai nerimavau, ar užteks man stojamojo balo Jūreivystės mokykloje. Jeigu būtų neužtekę, būčiau ėjusi į policiją ar tarnauti į kariuomenę. Kadangi įstojau, tai noriu ir atsargos leitenanto laipsnio, žodžiu, paimti maksimumą, kokį tik galiu.“

Violeta turi 9 metais jaunesnę sesę, besimokančią dešimtoje klasėje, kuri didžiuojasi ja, galima sakyti, visiems giriasi, kad jos sesė bus laivo kapitonė. O pati planuoja būti lėktuvo stiuardese.

Vitos JUREVIČIENĖS ir redakcijos archyvo nuotr.