Sudie, Gražina - redakcijos siela, knygų rašytoja, gamtos ir kelionių mylėtoja: jai kiekvienas žmogus buvo vertybė (galerija)

Gražina gimė 1946 metų balandžio 26 dieną Klaipėdoje ir buvo puikiai pažįstama ir mėgstama miesto gyventojų - uostamiestyje žurnaliste ji dirbo nuo 1977-ųjų iki pat mirties.

Dėl savo energijos, išskirtinio požiūrio, stiliaus ir gebėjimo ištransliuoti eilinių klaipėdiečių rūpesčius Gražina buvo laikoma tikru lobiu, nors ji pati - anaiptol: labiau vertino ne save, o kitus.

"Abejoju, ar jau tokia ir ryški... Niekada žmonių neskirsčiau pagal rangus, sukauptus turtus ar demonstruojamus garbingų dinastijų genealogijos medžius.

Man KIEKVIENAS žmogus - vertybė, su savo gyvenimo kelyje pritrintomis nuospaudomis, dramatiškais ar netgi tragiškais įvykiais.

Niekad žmonių neskirsčiau ir matuodama - įdomus, neįdomus. Nes neįdomių tiesiog neegzistuoja. „Pagal Juodytę“ - kiekvienas žmogus yra lobis. Su savo gyvenimiška filosofija, suformuota ne „guru“, ne „ekspertų“, o patirta savo kailiu„, - pernai interviu žurnalui “Vakarai" sakė G. Juodytė.

Tąkart paklausta, kokia gyvenimo prasmė, ji teigė dažnai apie tai galvojusi, bet atsakymo taip ir neradusi.

Apie Gražiną

Redakcijos siela, knygų rašytoja, gamtos ir kelionių mylėtoja, neblėstančio optimizmo, jaunatviškumo ir sąmojo nestokojanti Gražina gimė 1946 metų balandžio 26 dieną Klaipėdoje. 1972 metais baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete.

Gimtajame uostamiestyje ji žurnaliste dirbo nuo 1977-ųjų, iš pradžių laikraštyje „Tarybinė Klaipėda“ (vėliau - „Klaipėda“), o „Vakarų eksprese“ - nuo 2003-iųjų iki pat mirties.

Per savo žurnalistinio darbo metus sulaukė gausybės Lietuvos žurnalistų sąjungos apdovanojimų, pelnė Vinco Kudirkos premiją, o 2020 metais - ir lietuviškosios žurnalistikos pradininko Johano Ferdinando Kelkio medalį, 2023 metais ji Klaipėdos mero Arvydo Vaitkaus buvo apdovanota už viso gyvenimo nuopelnus.

2010 metais ji LRT televizijos buvo buvo pripažinta „Metų šviesuole“, kultūros ministro įsakymu jai buvo suteiktas valstybės pripažinto meno kūrėjo statusas.

Reikšmingiausiu pastarųjų metų G. Juodytės kūrybiniu palikimu galima laikyti keturias jos išleistas autorines knygas, vadinamąsias „Klaipėdos akvareles“ - šiuolaikiškus, publicistinio-istorinio stiliaus pasakojimus, kuriuose įamžinti iki mūsų dienų išlikę uostamiesčio pastatai bei juose gyvenę ar iki šiol tebegyvenantys žmonės su jų nepakartojamomis gyvenimo istorijomis.

Dienraščio „Vakarų ekspresas“ redaktorius Gintaras Tomkus

Nebėra Gražinos... Sveikam protui sunku susitaikyti su šiais žodžiais.

Žodžiais, kurie skamba kažkaip beprasmiškai ir užgęsta dar nepatirtoje tuštumoje...

Nes visada ten, kur pasirodydavo Gražina, nušvisdavo visa aplinkui, skambėdavo nuoširdus juokas, lydėdavo gera nuotaika ir netikėti pokštai.

Ten, kur apsilankydavo ji, visada būdavo šilta, jauku ir paprasta.

Gražina nuolat kurdavo Gyvenimo šventę. Sau ir kitiems.

Ji pati mokėjo džiaugtis gyvenimu ir mus to nuolat mokė.

Gražina turėjo tikrą Dievo dovaną - mokėjo pasijuokti pati iš savęs.

Gražinos nebėra... Dar reikės, kad daug vandens nutekėtų, kad tuo būtų galima patikėti ir su tuo susitaikyti.

Ji buvo švenčių siela ir dabartiniai mūsų kolektyvo pasisėdėjimai be Gražinos jau būdavo ir bus nebe tokie.

Kažko trūks, ir mes visi žinosime ko, tik ne visada garsiai apie tai kalbėsime.

Man asmeniškai Gražina buvo pats geriausias atradimas, ramstis, tikras švyturys ūkanotame uoste, kai aš, jaunas žurnalistas, atsidūriau tarp būrio patyrusių kolegų. Tada jaučiausi ne savo rogėse, laimei, išgelbėjo Gražina Juodytė.

Jaunatviška, vitališka, nevyniojanti žodžių į vatą. Suteikianti daug optimizmo.

Ir mano žurnalistinio gyvenimo startas pasisuko daug šviesesne ir lengvesne kryptimi.

Ji visada buvo jaunatviškesnė už daugelį iš mūsų ir kai kurie nuoširdžiai pavydėjome to mokėjimo džiaugtis gyvenimu, jos paprastumo ir nuoširdumo.

Kiek valandų praleisdavome dalindamiesi smagiomis istorijomis ir šiltais prisiminimais, jau niekas nesuskaičiuos.

Pažinti Gražiną, bendrauti su ja, dalytis kūrybiniais sumanymais buvo didelė likimo dovana daugeliui iš mūsų.

Ji švietė kiekvienam ją pažinusiam pačia ryškiausia šviesa.

Gražinos daugiau nebebus su mumis? Kažkokia nesąmonė!

Ji nuolat primins apie save neišsemiamu kūrybiniu palikimu.

Gal ji toliau kuria naujas Akvareles...

Garantuotai ji jau dabar sėdi kažkur aukštybėse, supasi ant debesies krašto ir stebi mus su tikra motiniška globa ir rūpesčiu.

Ji toli neišėjo. Ji nuolat bus šalia...

Ji garantuotai siunčia mums žinią: džiaukitės gyvenimu šiandien, dabar, nes žinoti, kas bus rytoj, ne mūsų valioje...

Buvęs dienraščio „Klaipėda“ redaktorius Antanas Stanevičius

Gražina - dabar jau labai sunku sakyti, kad buvo - bet tikrai buvo neeilinė asmenybė, neeilinė žurnalistė. Ji dėl tos profesijos atidavė viską, nes jai netrukdė nei šeima, nei vaikai, todėl ji visą save skyrė būtent kūrybai ir redakcijoms.

Visa tai vainikavo keturi jos „Klaipėdos akvarelių“ tomai.

Prie ketvirtojo tomo man teko pasėdėti, redaguoti. Tai puikios apybraižos: apie brolį Benediktą, jo šeimą, apie kapitonų Kudzevičių šeimą, apie Zitą Kelmickaitę, apie aktorę Gražiną Balandytę.

Tai apybraižos tikrąja šio žodžio prasme, ir gerai, kad ji viską sudėjo į knygą. Gerai, kai informacija lieka laikraščiuose ir žmonių atmintyje, bet knyga yra gerai dėl prieinamumo, kompaktiškumo.

Tas jos mokėjimas surasti žmones, juos prakalbinti, ne skubėjimas kuo greičiau duoti rezultatą, o žmogui, pašnekovui, skirti labai daug laiko... Nors ir labai sparčiai dirbo.

Man įspūdį darė Gražinos optimizmas - nemačiau, kad ji kada nors būtų paniurusi, dejuotų. Net tada, kai ją pradėjo pulti ligos, kalbėdavo apie jas su humoru, tarsi tos ligos imtų kažką kitą, bet ne ją pačią, kalbėdavo apie jas kaip apie trečią asmenį.

Aišku, nieko nepadarysi - matyt, tokia baisi yra gyvenimo logika, sunku ką daugiau ir pasakyti šią akimirką.