Polimerinio molio kūrėjos Svetlanos Lavrinovič mūzomis tampa gėlės ir vaisiai

Kūrėja S. Lavrinovič sako, kad tai pasiekiama kiekvienam, nepaisant amžiaus ar turimų žinių. Svarbiausia - didžiulis noras kurti.

„Aš pati negaliu be kūrybos. Tai mano gyvenime įvairiomis formomis buvo visada. Ir mano kūriniai preciziškai išdailinti, lyg “gyvi„, bet kitaip ir negali būti - myliu kiekvieną savo darbelį lyg kūdikį ir nepaleidžiu jo iš rankų, kol nepasiekiu maksimaliai tobulo varianto. Svajoju, kad kaip įmanoma daugiau žmonių patirtų tokį pat kūrybos džiaugsmą, kaip ir aš“, - akcentuoja kūrėja, kuri mokymus apie polimerinio molio universalias galimybes, kompoziciją, spalvų derinimą veda visoje Lietuvoje: kai neturi galimybės nuvykti, su sekėjais dalinasi mokymų vaizdo medžiaga.

Gerai apmokamą darbą iškeitėte į kūrybą iš polimerinio molio. Ar pasiteisino?

Esu baigusi meno mokyklą Klaipėdoje ir keletą metų studijavau menus, įgijau ir ekonomistės specialybę. Sėkmingai 12 metų pradirbau Klaipėdos uoste laivų agente bei tvarkiau buhalteriją, bet meno niekada nepalikau. Su kiekviena diena mano gyvenime kūryba iš polimerinio molio užimdavo vis daugiau laiko. Ieškojau informacijos, mokiausi iš užsienio meistrų, keliavau į parodas. Daug kūriau pati, eksperimentavau, mokiausi iš savo klaidų, kol atradau geriausius sprendimus. Aš taip įsimylėjau šią medžiagą, kad galiausiai nusprendžiau palikti stabilų, gerai apmokamą darbą ir nėriau į kūrybą iš polimerinio molio...

Darbą keičiau dėl susiklosčiusių aplinkybių, nebuvo kito pasirinkimo. Tad sakyti „pakeičiau veiklą“ būtų neteisinga. Gražiau ir populiariau skambėtų: nutariau daugiau dėmesio skirti kūrybai (juokiasi). Gimus pirmajai dukrytei, darbą biure teko iškeisti į kūrybą, nes taip galėjau būti namuose ir prižiūrėti dukrą, o vykti į darbą būtų buvę vis sunkiau, nes, žinia, vaikai dažnai serga ir pan. Abu išbandyti keliai man brangūs, reikšmingi bei įdomūs.

Sakoma, iš kūrybos duonos nevalgysi...

Tikrai sunku, dar jei norisi duonos su sviestu ir sūriu (juokiasi). Mano kūrybos atrama visada buvo antroji mano specialybė - ekonomika, tad viską stengiausi protingai apskaičiuoti. O ir kitos išeities nebuvo, turėjau ir užsidirbti - nes pirmą dukrą auginau viena.

Tikra tiesa, kad labai daug kas bando mane įtikinti, jog dirbdama tokį darbą neišgyvensiu. Tuomet tampa sunku tikėti, kad viskas bus gerai ir kad mėgstamas darbas gali būti pragyvenimo šaltinis. Bet viskas gerai!

Kuo sužavėjo polimerinis molis? Ką iš jo pavyksta sukurti?

Tai labai universali medžiaga. Su ja dirba ir vaikai, ir profesionalūs menininkai. Polimerinis molis - tai be galo daug galimybių turinti medžiaga, skirta įvairiems rankdarbiams. Iš jo galima pasigaminti karoliukų ir papuošalų, interjero detalių, daug kitų dirbinių. Iš šios medžiagos galima sukurti ką tik širdis diktuoja - nuo smagių žaisliukų, vaisių, uogų iki aukšto lygio autorinių papuošalų, lėlių, dekoro elementų. Tai medžiaga, su kuria galima žaisti - užsiimti savo malonumui, bet panorus tai gali būti visaverčiu darbu, pragyvenimo šaltiniu.

Esu viena iš pirmųjų, kuri pradėjo dalintis polimerinio molio žiniomis ir patirtimi Lietuvoje.

Ar prireikia daug investicijų norint kurti iš šios medžiagos?

Nemažai... Bet pradėti visada galima turint paprastą kanceliarinį peiliuką ir dantų krapštuką. Labai prieinamas užsiėmimas kiekvienam. O didinti įrankių, medžiagų arsenalą galima augant poreikiui.

Ar kiekvienas gali kurti iš polimerinio molio? Gal tam reikia specifinių žinių ir gabumų?

Savo malonumui kurti iš molio gali bet kas. Mano dirbtuvių dalyviais tampa kūrėjai nuo 5-erių iki garbaus amžiaus senjorų ir visi puikiai praleidžia laiką, pagamina labai gražius darbus ir išvyksta laimingi. Tai puiki proga kartu susėsti ir susijungti kūrybinėje veikloje šeimos nariams: vaikams, tėvams, seneliams ar tiesiog draugėms, bendramintėms...

Kalbant apie išskirtinius dalykus, vienetinius kūrinius - tam, be abejo, reikia ir žinių, įdarbio, gabumų.

Visgi esu įsitikinusi - kiekviena moteris privalo nors kartą prisiliesti prie kūrimo iš polimerinio molio proceso, kad patirtų begalinį džiaugsmą ir suprastų, jog nebūna nekūrybiškų žmonių!

Prireikia daug kruopštumo?

Kruopštumas ir kantrybė - svarbiausia. Juk kartais reikia ir kelių mėnesių, kad surinktum medžiagą, įrankius ir juos paruoštum taip, kad būtų prieinama ir vaikui. Tam reikia daug noro ir atsidavimo.

Kas dažniausiai tampa jūsų rengiamų kūrybinių dirbtuvių dalyviais? Kur gautos žinios pritaikomos?

Nuo vaikų grupių, klasių edukacinių užsiėmimų iki klasikinių dirbtuvių.

Turėjau ir kūrybinių - priešvestuvinių mergvakarių, teko rengti stovyklas - rankdarbių užsiėmimus vienuolynuose, kolegų susibūrimų vakarėlius, suderinamus su naudingomis žiniomis, vaikų stovyklas, individualius užsiėmimus.

Moterys ne visada ateina žinių - dažnai ateina tiesiog gerai praleisti laiką, pabėgti nuo gąsdinančios ar liūdinančios kasdienybės, tokios kaip nepavykę santykiai, karas ar pan. O efektyviausiai pritaiko tos, kurios pradeda savo mažą namų versliuką. Nemažai mano mokinių pradėjo kurti ir pardavinėti savo darbus mugėse, interneto platformose. Tarp mano mokinių ir mokytojos, kurios ateina žinių ir sėkmingai toliau moko savo mokinius šios veiklos paslapčių.

Polimerinio molio užsiėmimus, pamokas organizuoju jau 10 metų. 2020 m. karantino metu startavo nuotoliniai-online mokymai - polimerinio molio dirbtuvės. Per tą laiką pamokose apsilankė ne vienas šimtas kūrybos trokštančių žmonių iš skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių. Iš kur tolimiausi klausytojai? Vilnius, Utena. Kaimiškos vietovės ypatingos tuo, kad jei ten rengi mokymus, ateina kone visi to kaimelio gyventojai.

Džiaugiuosi augančiu susidomėjimu.

Kaip pasirenkate kūrinių ar kursų temą?

Mokymai vyksta skirtingomis temomis. Stengiuosi įsiklausyti į tai, kas žmonėms įdomu, klausiu jų nuomonės - galima pasirinkti mėgstamiausią temą ir lipdymo būdą.

Daugiausiai dėmesio sulaukia puodelio dekoravimo, uogų papuošalų gamybos ir vėrimo, skanėstų iš polimerinio molio, kalėdinių dovanų ir bijūnų auskarų gamybos pamokos.

Pagal temas skiriasi ir technikos. Paslapčių nemažai.

Įkvėpimo kūrybai randu gamtoje. Dažniausiai mano mūzomis tampa gėlės ir uogos.

Kaip pavyksta derinti kūrybą su laisvalaikiu? Ar palaiko šeima?

Derinti nepavyksta visiškai. Būtina tuo gyventi ir jaustis laimingam.

Laimei, šeimoje, kur visi menininkai, derinimo ir nereikia. Labai dažnai turimą laisvą laiką praleidžiu išradinėdama ką nors naujo.

Vyras dirba šviesų dailininku Muzikiniame teatre, mane palaiko ir labai padeda, kai man reikia savo pamokas nufilmuoti ir profesionaliai sumontuoti. Vyresnioji dukra lanko dailės mokyklą ir nuo mažens yra „prie meno“, o neseniai gimusi mažoji dukrytė savo gabumų dar neatskleidė. Ar pasuks kūrybos keliais, paaiškės ateityje. Taigi šeimos palaikymas ir supratimas tikrai didelis.

Jūsų didžiausia svajonė.

Sakoma, kad jei garsiai pasakysi - neišsipildys... Aš visada svajojau apie savo kūrybinę studiją. Šviesi, didelė ir jauki erdvė - visiems, kas nori kurti, o kurti gali kiekvienas. To man ir palinkėkite!