Geriausias pasaulio fotografas - humoro jausmo ir saviironijos nestokojantis klaipėdietis Kęstutis Meliauskas

Jo sekėjai socialiniuose tinkluose kone kasdien pasikelia nuotaiką stebėdami šio linksmo fotografo sukurtus vaizdelius.

Kęstutis neslepia, kad fotografija jį jaunystėje suviliojo dėl tuomet atrodžiusio lengvo ir gero uždarbio, bet dabar jam kur kas svarbesnis pats kūrybos procesas.

Gal todėl šis talentingas fotografas garsėja ne tik nuostabiomis fotografijomis, bet ir jautriais socialiniais projektais.

Kęstuti, pradėkime nuo linksmiausios dalies - kur atrandate tiek idėjų, kaip pakelti kitiems nuotaiką socialiniuose tinkluose?

Man visada buvo prie širdies humoras. O kai dar gali įjungti lengvą ironiją - iš viso smagu. Kažkas gerai pasakė - kai žmogus juokiasi, pamiršta, kad mirs.

O idėjos gimsta labai lengvai, specialiai nieko negalvoju. Pavyzdžiui, nuėjau nusipirkti striukės. Pamačiau tokią ryškią raudoną ir sakau žmonai: „Užsivilksiu, nufotografuok, pasijuoksim.“ Įkėliau tą linksmą nuotrauką į socialinius tinklus.

Man visada buvo prie širdies humoras. O kai dar gali įjungti lengvą ironiją - iš viso smagu. Kažkas gerai pasakė - kai žmogus juokiasi, pamiršta, kad mirs.

Tuo viskas, atrodo, ir baigėsi. Bet paskui žiūriu į feisbuką - visai ta striukė man tinka, dar anyta padrąsino, tad nuvažiavau ir nusipirkau ją. O dabar kone kasdien ir suku serialus socialiniuose tinkluose apie tą raudoną striukę.

Internete labai lengva save nusipiešti tokį, kokį nori. Bet aš nenorėčiau būti garsus už nieką. Kur kas labiau norėčiau būti žinomas dėl savo kūrybos, sukurtų fotografijų.

Bet kartais suprantu, kad pokštai geriau veikia nei nuotraukos...

Jūsų gyvenimas socialiniuose tinkluose atrodo labai spalvingas, bet jūsų kuriamos fotografijos dažniausiai - nespalvotos. Kodėl?

Tiesiog dabar toks etapas. Baseinuose kartais būna įrengti tokie takeliai: iš pradžių eini per šaltą vandenį, paskui per karštą, paskui vėl per šaltą... Su mano kūryba panašiai.

Viskas prasidėjo nuo spalvotų fotografijų. Su žmona Agne sykiu fotografuojame nuo 20-ies ir turime savo bendrą puslapį Kemel photography.

Mudu sykiu dažniausiai fotografuojame vestuves, šeimos fotosesijas, bet ilgainiui man kilo mintis šiek tiek atsiskirti, tad savo meninius fotografinius bandymus pradėjau viešinti atskirai instagrame.

Iš pradžių viskas buvo spalvinga - gamtos vaizdai, peizažai, bet vieną dieną tiesiog nusprendžiau, kad noriu fotografuoti nespalvotai.

Pirmas modelis buvo žmona. Nufotografavau jos portretą ir rezultatas žiauriai patiko, noras fotografuoti tik nespalvotai mane taip užvaldė, kad net kelerius metus iš eilės nepadariau nė vienos spalvotos nuotraukos.

Aš mėgstu susikoncentruoti į vieną dalyką ir daryti tai pilna koja, nesiblaškydamas.

Dabar ir fotografuodamas vestuves vis ką nors įpinu iš „juodosios Meliausko pusės“ (juokiasi).

O nuo praėjusios vasaros nespalvotos fotografijos mane dar labiau įtraukė. Žinote, kartais nutinka taip, kad pradėjęs fotografuoti suvoki, jog nieko naujo nepadarai, atrodo, kad panašiai jau fotografavai.

Tiesiog žinai kažkokius kampus, triukus, žinai, kad juos panaudojus viskas bus puikiai... bet tuomet pradedi kartotis, nebelieka kaifo.

Taip beieškodamas įkvėpimo kūrybai nusipirkau juostinį fotoaparatą. Tiesa, pirmieji bandymai buvo nevykę, tad tas fotoaparatas pragulėjo porą metų.

Bet praėjusią vasarą aš vėl jį netyčia išsitraukiau ir taip užsisuko viskas, kad dabar daugiausia fotografuoju nespalvotas nuotraukas juostiniu fotoaparatu.

Senoviškai? Pats ir ryškinate?

Taip, užsitraukiu studijoje užuolaidas, užsidegu raudoną šviesą ir prasideda malonumas... Jūs neįsivaizduojate, koks tai malonus jausmas, kai pradeda ryškėti vaizdas.

Pirmą kartą galvojau, kad apsiverksiu nuo to vaizdo. Tokio jausmo nebuvau patyręs. Manau, kad kiekvienas fotografas turėtų išbandyti tą procesą.

Mane žavi ir tai, kad fotografuodamas juostiniu fotoaparatu nebepyškini visko iš eilės, o kiekvieną kadrą darai labai apgalvotai.

Labai įdomu, bet su skaitmeniniu fotoaparatu padarius 1000 kadrų iš jų geri būna geriausiu atveju 10. O kai nufotografuoji juostiniu 12 kadrų, dažniausiai iš jų net 8-9 kadrai būna geri.

Manau, kad kiekvienam žmogui įdavus į rankas gerą fotoaparatą su geru objektyvu jis irgi sugebės iš tūkstančio kadrų padaryti bent kelias geras nuotraukas, bet su juostiniu fotoaparatu - jau kiti reikalai. Šį įrankį labai sunku įvaldyti, bet kai tai padarai, gali labai daug pasiekti.

Esate iš tų fotografų, kurie daro nemažai socialinių projektų. Kas tai - duoklė visuomenei?

Gal man tiesiog malonus tas kūrybos procesas. Kai siautė kovidas ir prasidėjo pirmas karantinas, man viskas pasirodė taip apokaliptiška.

Tad kilo mintis fotografuoti iš lauko balkonuose stovinčius žmones, veidus slepiančius po medicininėmis kaukėmis. Manau, tai buvo vienas stipriausių mano projektų.

Vėliau, kai prasidėjo karas Ukrainoje, fotografavau geltonai vilkinčius žmones mėlyname fone, taip tarsi norėdamas solidarizuotis su ukrainiečiais.

Aš padarau projektą ir jį tiesiog paleidžiu į socialinius tinklus gyventi savo gyvenimą.

Bet dabartinis projektas kodiniu pavadinimu „Šimtas“, kuris jau eina į pabaigą, bus užfiksuotas ne tik internetinėje erdvėje?

Taip, užbaigęs šitą projektą planuoju surengti parodą ir išleisti fotoalbumą. Tikiuosi, kad tai bus geriausias mano projektas.

Užsibrėžėte nufotografuoti šimtą žmonių, nuo gimimo iki 100 metų senumo. Ar nebuvo sunku rasti modelių?

Ne, nebuvo sunku. O amžiaus kategorijose iki 70 metų dar galėjau ir pasirinkti, nes norinčiųjų buvo ne po vieną. Didžioji dalis jau nufotografuota, liko įamžinti dar 20 skirtingo amžiaus žmonių.

Žinote, nutiko keistas jausmas - kuo mažiau žmonių lieka, tuo lėčiau viską darau. Matyt, man gaila, kad tuoj viskas pasibaigs. Panašiai būna su fotoknygomis.

Aš neskubu jų išpakuoti, noriu dar pasaugoti tą malonumo jausmą ateičiai. Visgi procesas yra maloniausia dalis.

Sykį prie manęs prisijungė vienas draugas, kuris norėjo pafilmuoti, kaip gimsta šis projektas. Tą dieną mes aplankėme 8 žmones ir jis grįžęs tiesiai šviesiai pasakė, kad tai buvo geriausia terapija. Iš tiesų, darydamas šį projektą sutikau labai daug nuostabių žmonių.

O kaip prasidėjo jūsų kelias į fotografiją?

Viskas prasidėjo nuo pinigų (juokiasi). Pamenu, vienas draugas užsiminė, kad važiuoja kelias valandas fotografuoti krikštynų ir už jas gaus 500 litų. Man, tuomet dvidešimtmečiui, tai atrodė nesuvokiama pinigų suma.

Kai buvau paauglys, visada sau mintyse galvodavau, kad aš būsiu tas, kuris išgelbės pasaulį.

Buvau 19-os, mokslai jau ėjo į pabaigą, o aš suvokiau, kad dar nieko nepadariau dėl tos savo svajonės, taip dar ir nepradėjau gelbėti pasaulio... Gal dėl to fotografija man atrodė puiki galimybė...

Tuo metu jau buvo atsiradęs feisbukas, tad aš tiesiog visiems žmonėms pradėjau rašyti, ar juos domina profesionali fotosesija.

Nesvarbu, kad tik prieš savaitę buvau nusipirkęs fotoaparatą ir tik tik pradėjęs fotografuoti (juokiasi). Už 30 litų pažadėjau padaryti 200 nuotraukų, tad nenuostabu, kad norinčiųjų atsirado.

Į pirmą fotosesiją, kad būtų drąsiau, pasikviečiau kartu ir žmoną Agnę. Nusprendėm fotografuoti Smiltynėje. Visgi su manimi susitikusi pirmoji klientė dar kelis kartus pasitikslino, ar aš tikrai esu fotografas. Matyt, mano nepasitikėjimas sklido kelių metrų spinduliu.

Tačiau fotosesija pavyko visai puikiai. Kadangi klientė atsivedė pasifotografuoti ir draugę, užsidirbome 60 litų. Man tai atrodė kosmosas, nes aš per visą savaitę gaudavau iš tėvų tik 20 litų, o čia per valandėlę tokie pinigai... Taip viskas ir užsikūrė.

Bet dabar tikrai dirbu ne dėl pinigų. Man dabar kur kas daugiau džiaugsmo atneša pats fotografavimo momentas nei honoraras. Todėl labai daug dalykų darau iš idėjos.

Man dabar kur kas daugiau džiaugsmo atneša pats fotografavimo momentas nei honoraras.

Ir dabar esate iš tų fotografų, kurie patys medžioja mūzas ir nelaukia, kol patys užsakymai ateis?

Niekas niekada iš dangaus nenukrenta. Nesuprantu žmonių, kurie sako, kad nėra darbo. Veiklos visada gali prisigalvoti.

Kai dabar žiūrite į savo pirmas fotografijas, kaip jas vertinate?

Turiu iš ko pasijuokti. Ką ir kalbėti, pakanka peržvelgti ir prieš metus darytas fotografijas, jau matau, ką dabar daryčiau kitaip. Nuolat mokaisi ir tobulėji.

Dažnai fotografuojate sykiu su žmona. Neatsiranda trintis ar konkurencija?

Su žmona sykiu fotografuoti pradėjome gal po kelerių metų mano fotografinių bandymų. Pamenu - daug kas mus bandė perspėti, kad iš to nieko gero nebus, tik susipyksime.

Bet dabar drąsiai galiu pareikšti, kad tai buvo pats geriausias sprendimas. Esame 24 valandas per parą kartu ir neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip.

Jei išvažiuoju kur nors vienas, jau po dviejų valandų baisiai pasiilgstu. Mes lyg dvi priešingybės - man nuolat galvoje lyg popkornai sproginėja idėjos, o Agnė mane pristabdo...

Įdomu, o kas fotografavo dviejų fotografų vestuves?

Mes patys, žinoma, ir dar paprašėme draugo pagalbos. Nusipirkome veidrodžių ir patys pasidarėme puikią vestuvinę fotosesiją. Nenorėjau tokių gerų modelių atiduoti kitiems fotografams (juokiasi).

Ar turite savo mūzą?

Žinoma - žmona Agnė mano mūza. Kone kiekvieną naują žingsnį fotografijoje pradedu Agnės portretu. Bėda tik ta, kad ji nelabai mėgsta fotografuotis.

Manau, kad dar nesu padaręs geriausios jos nuotraukos. Dar objektyvui nepavyksta jos įamžinti taip, kaip mato mano akys...

Įdomu, o apie ką svajoja fotografai?

Norėčiau, kad koks Leonardas DiCaprio užsakytų fotosesiją, ir aš, niekam nieko apie tai nesakęs, grįžęs Lietuvon įkelčiau nuotraukas į socialinius tinklus... Labiausiai laukčiau artimųjų žmonių reakcijos.

Nebandėte parašyti ir paklausti Leonardo DiCaprio, ar nenori profesionalios fotosesijos?

Žinoma. Rašiau visoms Amerikos žvaigždėms, ir Beyonce esu užtaginęs... bet dar niekas man neatsakė. Matyt, nežino, kad jiems rašo geriausias pasaulio fotografas (juokiasi).

Kemel photography fotografijos