Gargždiškis duobkasys: darbe svarbu pagarba žmonėms

Po laidotuvių į „Bangos“ redakciją atėję ir padėką išspausdinti laikraštyje atnešę velionio artimieji geru žodžiu mini liūdniausiomis akimirkomis padėjusius ne tik gimines, kaimynus ir pažįstamus, bet dažnai ir duobkasį Saulių Šertvytį.

Jis sutiko papasakoti apie duobkasio darbą, kuriame pagrindinis įrankis – kastuvas, o svarbiausia – ne fizinė jėga.

Iš gaisrinės – į kapines

Gargždiškį S. Šertvytį daugiau nei prieš porą dešimtmečių daug kas pažinojo kaip ugniagesį gelbėtoją. „Pamenu, žiemą Gargždų PGT buvo pasiskolinusi pastotę su kaltais mušti asfaltui.

Atvažiavo Saulius Abartis, paklausė, ar ilgai dar dirbsime, nes ir jam reikėjo to kompresoriaus, bet tada net nesupratau, kad įšalui kapinėse mušti. Įsikalbėjome, nes buvome pažįstami nuo jaunystės, abu žaidėme futbolą“, – prisiminė lemtingą dieną Saulius. S. Abarčiui, tada jau teikusiam laidojimo paslaugas, reikėjo nešėjų.

Jis ieškojo tokių vyrų, kurie dirba kas kelintą parą, ir pasiūlė pabandyti savo bendravardžiui. Vėliau duobkasiui prireikė pagalbininko – Saulius nesikratė ir šio darbo laisvadieniais gaisrinėje.

Išmokęs kasti kapinėse duobes mirusiesiems per 22 metus jis išmokė ne vieną vyriškį, tačiau jiems tai nėra pagrindinis darbas, skirtingai nei Sauliui.

„Anksčiau ir Priekulėje, ir Endriejave, ir Vėžaičiuose, ir Veiviržėnuose buvo duobkasių, bet nuo 2007 m. pradėjau važinėti po visą rajoną ir kitur, kur esu samdomas“, – sakė S. Šertvytis.

Velionio artimieji, giminaičiai, pasak Sauliaus, iškasti duobę dažniausiai patiki duobkasiams.

Tiesa, jis prisiminė vieną atvejį, kai uošvė prikalbino žentą, kad šis iškastų duobę jos vyrui. Sako, žentas netrukus pasigailėjo sutikęs: žiemos metu kasė visą naktį, gedo, lūžo įrankiai…

Ir nesunku, ir sudėtinga

Ar žiema, ar vasara, ar lyja, ar sninga gargždiškis S. Šertvytis dar net neprašvitus išsiruošia į vienas ar kitas kapines, jei reikia iškasti mirusiajam duobę. „Esu „vyturys“, todėl į kapines išvažiuoju ryte apie 5–6 valandą.

Niekas nemaišo, niekas nelenda į akis klausinėdamas, ką laidos. Dirbu ramiai, neskubėdamas, oras grynas, paukščiukai čiulba, kokia graži gamta ryte. Yra buvę, kad lapė mane stebėjo, Laugaliuose kapinėse prabėga stirnų, kiškių“, – pasakojo vyriškis.

Saulius žino, koks kokiose rajono kapinėse gruntas, kokius įrankius reikia pasiimti, kiek užtruks kasti, jei tai naujosios Endriejavo, Vėžaičių, Kretingos rajono Mikoliškių kapinės ar Gargždų naujųjų kapinių vienas kvartalas, kur seniau buvusi dauba. Į ją, pasak Sauliaus, buvę privežta akmenų, plytų ir sutrombuota.

Ir vasarą, ir žiemą čia tenka dirbti perforatoriumi, vos ne pusantro metro gylyje iškasti plytgalių. Jokia kasimo technika nenaudojama, pagrindinis įrankis – kastuvas. Saulius prisipažino neįsivaizduojantis, kad galėtų būti kitaip.

„Sunki Endriejavo kapinių, ypač naujųjų, žemė, Mikoliškių, kurios vandeningos, molingos. Būna, kad kasdami išsemiame net dvi tonas vandens. Semiame, kol ateina laidotuvių procesija.

Nepastebėjau, kad kiti duobkasiai taip darytų, bet aš darau: tokioje duobėje išsėmęs vandenį supilu maišą pjuvenų, žiūrint į duobę – šviesu, gražu, lyg to vandens ten nebuvę“, – darbo specifika dalijosi Saulius.

Iš vakaro vyriškis niekada duobės nekasa dėl kelių priežasčių: Endriejavo kapinėse net šiuo metų laiku iš vakaro iškasęs duobę ryte rastų pilną vandens, tada reikėtų ir siurblio, ir dar iki paskutinės minutės semti.

Žiemą iš vakaro iškasta žemė naktį sušaltų, o užkasant dunksėtų į karstą. Jeigu įšalas tik kaip šią žiemą apie 30 centimetrų, jokio vargo Saulius kasdamas sako nejaučiąs.

„Anksčiau žiemos buvo šaltos, todėl įšalas siekdavo ir 90 centimetrų. Kai dar nebuvo perforatorių, tekdavo laužtuvais vargti, o dabar nuimti įšalusios žemės sluoksnį žymiai lengviau“, – pasakojo duobkasys.

Sudėtingiau yra kasti duobę kapavietėje, kurioje jau yra laidota. „Naujas kapavietes kasti lengva, o Gargždų senąsias kapines, mano nuomone, reikėtų uždaryti, nes ten jau karstas ant karsto.

Nors laidota seniai, tačiau seniau karstai buvo ąžuoliniai, iš storų lentų, todėl gerai išsilaikė. Net po 25 metų, kai jau leidžiama laidoti ant viršaus, vos iškasus 1,30 m kastuvas atsiremia į karstą“, – pasakojo S. Šertvytis.

Jis mano, kad Gargždų senosiose kapinėse būtų galima laidoti tik urnas, nes joms užtenka 1 metro gylio. Šiose kapinėse net žemių kasant nesą kur dėti, tenka nurauti kaimyninio kapo gėles pavasarį ar vasarą, pasikloti brezentą, ant jo pilti kasamas žemes.

Palaidojus tą kapavietę reikia sutvarkyti, o gėles vėl pasodinti ir laistyti, kad prigytų.

Būna, kad į kasamą duobę subėga šalia esančio kapo skalda arba žemės. Nors Sauliui nėra pasitaikę, bet žino, kad kapavietėse, kuriose jau palaidotas ne vienas velionis, kasant duobę yra ir paminklas nuvirtęs.

Jis prisiminė kitokį atvejį, kai Veiviržėnuose buvo patikintas, kad dėl laidojimo ant viršaus jokių problemų nekils. Iškasęs vos 120 centimetrų pajuto, kad po kastuvu – palaikai.

Reikalavimas laidoti dviejų metrų gylyje tokiu atveju nebūtų įvykdytas, todėl teko iškelti anksčiau palaidotojo palaikus, pagilinti jiems duobę, o tada laidoti.

Skirtingi požiūriai į darbą

„Duobė visada tokio dydžio, kokio reikia: ilgis 2 m arba 2,20 m, gylis – 2 m, kojų gale plotis 60 cm, galvūgaly – 90 cm. Yra nestandartinių karstų, tada važiuoju išsimatuoti, bet per metus toks atvejis pasitaiko tik vienas“, – dėstė patyręs duobkasys.

Gal prieš 15 metų prieš pat Kalėdas per dieną Sauliui teko iškasti 5 ar 6 duobes. O per pandemiją, pasak Sauliaus, vos ne kasdien po 2–3 mirusiuosius reikėdavo palaidoti. Tada jau ir jam trūkę poilsio.

„Niekada neapsiimu daugiau negu pajėgiu iškasti tvarkingai. Jei dirbsiu bet kaip, niekas nesamdys“, – objektyviai vertino S. Šertvytis. Jeigu velionio artimieji pageidauja, iškastą duobę papuošia gėlėmis (anksčiau – eglišakėmis), kartais dar pageidauja visą drapiruoti medžiaga.

Anksčiau, kai medžiagų pasirinkimo nebuvo, duobę išklodavo užuolaidiniu audiniu, dabar tai, kaip pastebi Saulius, nebėra populiaru. Tačiau net neprašytas kiekvienoje duobėje iškasa kriptą, o joje uždega žvakę. Jos šviesos palydėti į žemę atgula visi, nepriklausomai nuo amžiaus ar statuso.

Per savo gyvenimą Saulius prisipažino daug patyręs, o savo krikšto mamos laidotuves Telšiuose iki šiol prisimena su nuoskauda. „Niekad nelaidočiau tokioje duobėje.

Suprantu, lijo visą naktį, bet laidotuvių rytą lietaus nebuvo. Duobę iškasė vakare, todėl joje smėlis su moliu virto į pliūrę. Paminklas šiaip ne taip dar liko stovėti, bet į duobę sukrito kapo apvadai.

Duobkasiai net nesivargino jų iškelti ir išsemti vandenį“, – piktinosi Saulius atmestinu duobkasių darbu.

Jam keista, kad kitose Lietuvos vietose duobkasiai jokio dėmesio neskiria savo aprangai – kas su kedais, kas su chalatais, purvinais drabužiais – kaip duobę kasė, taip kartu su nešikais ir užkasa. Laidotuvių procesiją kapinėse Saulius pasitinka tvarkingai apsirengęs, nes tai pagarba ir mirusiajam, ir jo artimiesiems.

Kartu su nešikais jis ir užkasa karstą, supila kauburėlį, ant kurio įspaudžia kryžiaus ženklą, išdėlioja degančias žvakes.

Nelieka abejingas

Saulius prisipažino, kad duobkasio darbas jo niekada negąsdino ir numirėlių jis nebijo.

Vis dėlto gargždiškis įsitikinęs, kad šis darbas – ne kiekvienam: kitas kaulą pamatęs iš duobės iššoka be kopėčių.

Neigiamų emocijų su kaupu vyriškis patyrė dar jaunas, kai dirbo vienoje Klaipėdos įmonėje ir turėdavo važiuoti parvežti savižudžių ir nužudytųjų. Sako, jog matyti vaizdai lydi iki šiol.

„Morališkai sunku buvo, kai dirbau nešiku, kai nuolat matydavau artimųjų atsisveikinant su mirusiuoju ašaras. O baisiausia, kai tenka laidoti vaikus. Prie to nepriprasiu, tai man niekada nepasikeis.

Už duobės vaikui, naujagimiui iškasimą pinigų neimu. Tegu eina su Dievu. Kas man tie pinigai, kai tėvams toks skausmas?“ – apie sunkiausias akimirkas pasakojo Saulius, užjausdamas baisią netektį kenčiančiuosius.

Bėgdami per gyvenimą ieškome pasiteisinimų, kodėl negalime sustoti ir dažniau susimąstyti apie artimiausius žmones, pabūti su jais, tačiau laidotuvės pristabdo net inertiškiausiuosius.

Sauliaus nuomone, dar išlikusi pagarba mirusiajam, žmonės dar gana gausiai susirenka į laidotuves, tačiau kartais prie duobės velionio namiškiai jau dalijasi palikimą. „Dar karsto į duobę neįleido, o už nugaros jau girdžiu, kam atiteks daržinė, kam tvartas…

Pasitaiko laidotuvių, kuriose susirinkusieji atrodo abejingi, būna ir labai graudžių, o būna, kad giminės atsisako laidoti savo žmogų, tapusį benamiu. Tai mane stebina“, – dėstė Saulius, kuriam kartais tenka būti ir tokių laidotuvių liudininku.

Naujosiose Gargždų (Laugalių) kapinėse yra vienviečių kapų kvartalas, kur laidojami benamiai ir globos namų gyventojai, kurie nebeturi giminių. Sauliaus nuomone, būtų gerai, kad tokias kapavietes kažkas bent minimaliai prižiūrėtų.

„Anksčiau šeimos kapavietės buvo labai didelės – po 5–6 metrus, dabar pradėjo žmonės mažinti, nes nebenori prižiūrėti, dengia plokštėmis, anksčiau – dažniau skalda.

Tie, kurie laidoja urną, neturėtų imti didelės kapavietės. Manau, kad per laiką urnų tik daugės, o sparčiai keičiantis laidotuvių tradicijoms po dešimtmečio kažin ar bebus reikalingos duobkasio paslaugos“, – svarstė gargždiškis duobkasys Saulius.

Lietuvoje mirusiųjų deginimas įteisintas 1932 m.

Kremuotų palaikų urnos laidojimas Lietuvoje yra reglamentuojamas teisės normų bei įstatymų numatyta tvarka. Kremuotus palaikus užsandarinti galima trimis būdais: talpinant tik į krematoriumo kapsulę, talpinant į urną su pelenų kapsule viduje arba naudoti vien tik urną be kapsulės. Užsandarinant kapsulę ar urną, kartu su pelenais joje yra patalpinamas ir daugiau nei 50 metų neyrantis kremavimo žetonas. Kremavimo žetonas su įspaudžiamu kremavimo registracijos numeriu išduodamas krematoriume, kai kapsulė ar urna atiduodama atsakingam asmeniui pasirašytinai.

Užsandarinus pelenus urnoje arba kapsulėje laidojimas galimas dviem būdais – užkasant laidojimo vietoje, kapinių žemėje, arba paliekant saugoti kolumbariume.

Kapo duobės, kurioje laidojami kremuoti žmogaus palaikai su urna arba kapsule, gylis turi būti ne mažesnis nei vienas metras, o plotis siekia kiek daugiau nei pusmetrį.