Joje eksponuojamos dvidešimt keturios fotografijos, atrinktos iš daugiau nei kelių tūkstančių kadrų, kuriuos gaudant ir pačiai autorei teko gerokai praplėsti savo ribas.
A. Ridikaitė jau daugiau kaip septyniolika metų profesionaliai fotografuoja sportą. Šioje vyriškoje profesijoje, reikalaujančioje be galo didelio užsisipyrimo, fizinės bei emcoinės ištvermės, disciplinuotumo - ji yra vienintelė moteris fotografė Lietuvoje.
Šuoliai su parašiutu nuo uolų, jėgos aitvarai, skrydžiai su akrobatiniais lėktuvais, snieglentės ir slidės puriame sniege, motokrosas - tai vienos iš daugelio A. Ridikaitė fotogafuojamų sporto šakų.
Parodos autorė Vakarų ekspresui pasakojo apie darbą ant denio, aistrą veiksmo sporto fotografijai bei savo santykį su vandeniu.
Kodėl pirmąją savo parodą skyrei buriavimui?
Ši paroda yra mano padėka buriavimui ir vienai sunkiausių pasaulio buriavimo regatų – „The Ocean Race“. Ši regata buvo tarsi koks atspirties taškas mano fotografės karjeroje, pakeitė mano požiūrį į fotografiją ir kiekviename žingsnyje mokė profesionalumo.
Kokia reikšmė užšifruota parodos pavainime?
Parodą pavadinau „Ribų beieškant“, nes šis pavadinimas atspindi ne tik mano pačios požiūrį į fotografiją, bet ir mano herojų gyvenimo būdą.
Kaip vyko parodos nuotraukų atranka?
Nuotraukas atrinkinėjau ne viena. Aš dažnai nepasitikiu savo požiūriu, nes man gali atrodyti, kad nuotrauka yra labai dinamiška, o kitas žmogus joje nieko nemato. Iš per du metus fotografuotos buriavimo regatos, atrinkau kokius penkis šimtus nuotraukų.
Mano darugas Arnas, kuris yra buriuotojas, žinantis ne tik šią sporto šaką, bet ir išmanantis fotografiją, atrinko virš dviejų šimtų nuotraukų. Ir tada trečią, paskutinį filtrą darėme kartu su tėvais bei atrinkome apie šimtą fotografijų, iš kurių ketvirtis geriausių yra eksponuojamos šioje parodoje.
Kaip tau pavyksta dirbant ant denio neišsibarstyti?
„The Ocean Race“ regata mane išmokė, kad kai išeini dirbti, fokusuojiesi tik į pagrindinį savo tikslą. Kaip buriuotojams fokusas yra į kažkokią burę ar virvę, mano fokusas - matyti tik tai tuos kadrus.
Fotografuodama pamirštu visus bazinius poreikius, tokius kaip troškulys, maistas, tualetas, nes galvojau apie šviesą ir ką galiu su ja padaryti.
Veiksmas vyksta labai ribotoje erdvėje, todėl turi būti labai atviras ir supratingas buriavimo procesų atžvilgiu: koks vėjas papūtė ir kas dėl to keičiasi, matyti prognozes, žinoti, ar ateina didesnis vėjas, stebėti laivus ir sekti jų priartėjimą.
Tai dvidešimt keturių valandų darbas, tiksliau - dvidešimties, nes keturias valandas nusnūsti ir vėl kyli ant denio.
Tas darbas mane panardina tarsi į savotišką transo būseną, kur nebeegzistuoja jokie kiti reikalai. Ir net grįžus į krantą, kai po penkių parų pagaliau gali nusiprausti duše ir išsimiegoti minkštoje lovoje, kitą dieną vėl nori išplaukti, nes jausmas ant denio yra užburiantis ir būtent ten aš būnu pačia geriausia savo versija.
Kaip tu ilsiesi būdama sausumoje?
Geras klausimas (juokiasi). Aš jau du metus neturėjau atostogų, kai važiuoji kažkur be kompo, be kameros ir tiesiog ilsiesi. Jau ne kartą galvojau, kad reikia pasidaryti atostogas, bet vis tiek nepavyko. Ilsėdamasi skaitau knygą, visiškai atsijungiu nuo ekranų ir telefonų.
Iš šalies mano veikla gali atrodyti kaip svajonių gyvenimas: sau buriuoji, keliauji, šalia saulė ir vanduo - tai koks čia darbas? Bet tai yra darbas.
Visos kelionės po trupuį pradeda varginti, o siekiant gauti geriausią rezultatą, reikia įdėti visą save. Deja, fotografijos pačios savaime neišeina. Pripažinsiu, tai yra šaunus ir įdomus gyvenimo būdas, bet tikrai sunkus bei kupinas kasdienių iššūkių.
Ar iš visų sticihijų vanduo yra tau artimiausias?
Taip, nors nardyti labai nemėgstu. Pakišus galvą po vandeniu man prasideda fobijos ir panikos. Tik visai neseniai, prieš porą savaičių su penkiakovės sportininkais buvau varžybose, tai pirmą kartą treneris pamokė, kaip reikia kvėpuoti po vandeniu plaukiant kraulio stiliumi.
Nėra taip, kad jau būčiau visiškai prijaukinusi vandenį. Tačiau darbui man nėra nieko geriau už vandenį: jis nuolatos besikeičiantis, skirtingai blizgantis, jame yra visokių atspindžių, bangelių. Tai žavinga faktūra su daug raiškos galimybių.
Man vandenynas yra pilnas gyvybės ir tuo labai žavus. Paukščiai pasibaigia, tada prasideda banginių kvėpavimas, pabendrauti atplaukia delfinais.
Naktį švyti ne tik dangaus skliautas, nusėtas žvaigždemis, bet ir planktonas vandenyje. Tik tai matyk ir atrask.
Po tokių įspūdžių man tiesiog nebuvo kelio atgal. Taip aš įsimylėjau buriavimą, tiksliau pačią sunkiausią jo formą, kur visuomet esi netoli ribos, kur iš savęs spaudi maksimumą. Kur šalta, nepatogu ir baisu, bet kur mokaisi pasitikėti savimi ir komanda.
Iš kur gimė tavo meilė sportui?
Mano senelis buvo profesionalus futbolo žaidėjas. Kiek jį pamenu, visuomet važiuodavo į stadioną pabėgioti, net jau kai buvo labai garbaus amžiaus.
Jis labai mane mylėjo ir padarė didžiulę įtaką vaikystėje vesdamasis į futbolo varžybas. Kartu su juo žiūrėdavau krepšinio rungtynes televizijos ekrane, dėl ko močiutė labai pykdavo ant mūsų.
Aš pati nesportavau labai ilgai. Pradėjau sportuoti besimokydama Klaipėdoje LCC universitete antrame kurse nuo aerobikos, bendro fizinio pratimų iki kaitų bei kitų veiksmo sorto šakų.
Kalnuose gyvendama supratau, kad fotografas turi būti lygiai toks pat treniruotas kaip ir sportininkas, nes norėdama pasivyti čiuožiančius snieglente, aš turiu lygiai taip pat gerai čiuožti ir dar būdama kartu su savo amunicija.
Kaip būdama ant vandens saugai savo kamerą ir kas blogiausio su tavo darbo įrankiais yra nutikę ?
Kamera ir objektyvas nėra neperšlampantys, bet juos galima pritaikyti darbui ant vandens: tam yra naudojamos visokios dėžės ir įdėklai.
Nesinori su GoPro fotografuoti, nors ji padaro savo darbą. Vis tiek profesionali kamera yra kitas kokybės lygis.
Vienas iš blogiausių variantų, kad visa įrangą gali porai dienų dingti skrydžio metu. Aš visą laiką to bijau labiausiai. Na, pavyzdžiui, skrendi į trijų dienų projektą, o tavo įranga dingo dviem dienoms.
Dėl šios priežasties, dabar visą laiką keliaudama rankiniame bagaže vežuosi vieną kamerą.
Aišku, visuomet yra tikybė fotografuojant ant vandens, kad kamera gali paskęsti. Man taip yra nutikę fotografuojsnt kaitavimą. Vienas draugas iš labai arti priplaukė, nes norėjo labai geros fotografijos ir mane aptaškė.
Po šio įvykio mano kamera nebeveikė. Todėl fotografuodama maksimaliai saugau kamerą, kartais net pasimedlžiu, kad jai nieko nenutiktų.
Kokią didžiausią ribą tau teko peržengti, norint būti tarp profesionalių sporto fotografų?
Nėra tokios didžiausios ribos, kurią jau būčiau peržengusi. Didžiausia riba yra tame vyrų buriavimo sporte ir sporto fotografijos pasaulyje būti moterimi.
Sporto fotografija dažniausiai užsiima vyrai ir užsakovai būtent jais dažniausiai pasitiki. Juk didelis, rsumeningas vyras sudaro patikimesnį įspūdį nei gležna mergaitė.
Tų stereotipų dar yra labai daug. Todėl tiek mano, tiek buriuotojos Viktorijos vaidmuo tokiose vyriškose profesijose yra tą ribą šiek tiek pastumti. Labai smagu, kad didžiosios regatos kaip „The Ocean Race“ savo nuostatuose yra nusimačiusios, kad iki 2030 metų komandose būtų ne mažiau nei trisdešimt procentų moterų.
Fotograijoje to, turbūt, niekada nebus. Bet vien tai, kad mes tai darome, siekiame rezultato, kuris ateityje galbūt bus apdovanotas, suteikia daugiau perspektyvų moterims, kurios ateis po mūsų.
A. Ridikaitė paroda „Ribų beieškant“ Klaipėdoje bus eksponuojama iki liepos pabaigos, o po to keliaus į buriavimo sostinę Nidą.
Rašyti komentarą