Danijos karalienė Margretė: asmenybė, paskatinusi meilę istorijai

1996 metais kolegos Danijoje, žinoję mano aistrą faleristikai, pakvietė surengti parodą Kopenhagos karo muziejuje.

Tai buvo beveik avantiūra – tik 1989-tų vasario 16-tą buvau iškabinęs Baltijos šalių ordinus VISI rektorate.

Dabar – iš karto viename geriausių Europos muziejų.

Dar labiau susijaudinau, kad parodą globos karalienės vyras princas Henrikas, todėl paroda Danijos valstybės bus ir finansuojama, ir draudžiama.

Dėmesį išties pajutau, nes iš lėktuvo Kopenhagoje mane išsivedė trys policininkai: lagaminus su ordinais nešti atsisakė – per sunku, jie mane tik saugos.

Parodą atidarėm Vasario 16-tą, tai ambasadorius R.Jasinevičius muziejuje surengė ir priėmimą. Kai reikėjo svečiams pateikti atsivežtus šakočius, neturėjom peilio.

Tada muziejaus direktorius, prisiminęs „monarchų globą“, atidarė vitriną ir išėmė karaliaus kardą. Nuotrauką, kur mano žmona švaistosi kardu virš lietuviško pyrago, išspausdino bent keli laikraščiai.

Bet pagrindinis siurptizas laukė tų metų gruodį, kai į Kopenhagą atskridome su premjeru M. Stankevičium (vyko Šiaurės ir Baltijos premjerų susitikimas) ir pakvietėm jo Estijos ir Latvijos kolegas aplankyti parodą.

Tada Karo muziejaus direktorius ir papasakojo, kad princas Henrikas po atidarymo į globojamą parodą atsivedė žmoną (Jos Didenybę Margretę), kuris apėjusi pusę muziejaus antro aukšto užėmusias vitrinas, smalsiai paklausė: „Ir čia viskas – vieno žmogaus?“

Tada supratau, kad istorija – ne tik įdomu.

Tai solidu – ir žmogui, ir valstybei.

Margretė – simpatinga asmenybė: gera drabužių modeliuotoja, dailininkė, siuvėja.

Būti karaliene gal atsibodo.

Princas Henrikas (mielas prancūzas) mirė 2018 metais.

Jie labai tiko vienas kitam.

Tik mirdamas Henrikas paprašė laidoti atskirai nuo žmonos.

Nuo jos priklausė, ar jis taps karalium, o ta pasakė – ne.