Visvaldas Matijošaitis: Galiu atiduot, tegu ateina ir pasiima

Turbūt tikėtasi, kad ji bent kiek atitrauks dėmesį nuo susikompromitavusio ministro, tačiau pusantrų metų senumo faktas apie Šarūno Matijošaičio nekilnojamąjį turtą - porą teismo areštuotų 5 arų sklypelių Vičiūnuose, - laukiamo efekto nedavė. 

Verslininko tėvas, Kauno meras Visvaldas MATIJOŠAITIS į šią „naujieną" net nesureagavo. Gerų naujienų savo atžvilgiu iš konservatoriams patarnaujančios žiniasklaidos jis nė nesitiki.

- Vienu metu meinstryminė žiniasklaida gardžiavosi, kad Ukrainos korupcijos prevencijos agentūra buvo įtraukusi „Vičiūnų grupę" į karo rėmėjų sąrašą. Pasidarė ramiau, pardavus verslą Rusijoje?

- Mūsų grupės nebuvo jokiame sąraše. Vičiūnų kompanija iki šiol veikia Ukrainoje. Tie patys vyrai, kurie dirba ten, išeina į karą ir vėl sugrįžta. 

Tie, kurie mus atakuodavo, gyvenime turbūt nėra į rankas paėmę kastuvo, jie nesupranta, kas yra darbas, jiems nė motais, kad, pasiskolinus dideles sumas ir neatsiteisus su banku, tiesiog negali kaip stovi pasitraukti. 

Pasakėm, kad išeisim iš Rusijos, ir išėjom - viskas baigta. Protingi žmonės tai išsyk suprato. Gal išskyrus konservatorius, nes, matyt, tarp jų protingų mažiau yra.

- Ar kada nors klausiate savęs, kodėl tapote valdantiesiems tikra ašaka gerklėje?

- Dėl savęs nesuku galvos - man rūpi Kauno interesas. Nei aš susipykęs su premjere, nei su ministrais, - man keista, kodėl jie ignoruoja miestą. Matyt, kažkam iš jų aplinkos labai norėtųsi perimti Kauno valdymą. Galiu atiduot, tegu ateina ir pasiima...

- Juk žinote, kol kas nėra tokios galimybės. Subliuško ir konservatorių troškimas surengti jums interpeliaciją...

- Nepajaučiau aš jų interpeliacijų, nors kartais matau, kaip karštligiškai ieškoma, kas mano veikloje yra blogai, arba tiesiog parodoma, kad viskas, kas susieta su manimi, yra blogai. 

Skaičiavo, skaičiavo, kaip ir jūs praėjusį kartą, kiek Matijošaitis turi sklypų, bet vienoje televizijos laidoje dalyvavę STT vadovai pasakė, kad daug kartų ištikrino jų įsigijimo aplinkybes ir nieko nusikalstama ten nerado. 

Viskas paprasta: žmogus turi žemės ir nori parduot, kažkas nori tą žemę nusipirkt. Tai ima ir nusiperka. Ir jūs galėtumėt nusipirkt.

- Betgi ne viskas taip blogai. Šit jūsų tvartelis Kačiūniškėje gerokai „atpigo". Kalbu apie bemaž perpus sumažėjusį paveldosaugininkų ieškinį (nuo 34 tūkst. iki 15,8 tūkst. eurų) dėl nugriauto, anot jų, „mokslinių žinių šaltinio".

- Bet pažiūrėkite: praėjo šešeri metai mano gyvenimo, aš juk nepajaunėjau. Kai tą tvartelį pirkau, man buvo apie 60 metų, dabar esu 67-rių. Turbūt teismai dar nesibaigė, tiksliai nežinau; yra juristai, jie ir dirba, aš ten nuvažiuoju retai.

- O gal jūs tiesiog ne provakarietiškas? Priglaudėte iš Vilniaus išguitą „Laisvės karį", va ir paminklą statyt norite Algirdui Mykolui Brazauskui...

- Jis pirmas Nepriklausomos Lietuvos prezidentas, kodėl jo nepagerbti? Gal ir spontaniška ši idėja, bet kelianti daug minčių: vieni pritaria, kiti nepritaria. Gal per anksti pradėjom apie tai kalbėti. Bet jis tikrai vertas paminklo, mano nuomone. 

Tik ne aš statysiu ir ne vicemeras. Padarysim apklausas, pabendrausim su žmonėmis. Mes, savivaldybės darbuotojai, esame pripratę prie nuomonių.

Niekada kategoriškai nesakome, kad bus taip, kaip kartais per tarybos posėdžius konservatoriai pareiškia: bus taip ir ne kitaip, jie balsuos tik taip. Mes leidžiam žmonėms padiskutuot, pakalbėt, pabendraut.

Ne viskas blogai, ką Brazauskas darė, ir ne viską gerai jis darė. Aš, pavyzdžiui, simboliškai pykstu ant jo už tai, kad būdamas Kauno hidroelektrinės (KHE) inžinieriumi, nepadarė žuvitakio; jis man labiausiai rūpėjo, nes eidavau į Nemuną žvejot. (Juokiasi.) Buvo siūloma paminklą Brazauskui statyti hidroelektrinės teritorijoje, tačiau jis buvo jaunas, kai ją statė.

- Politikas Artūras Zuokas, dalyvavęs „Kėdainių tilto" statybos pradėtuvėse, pasiūlė kairiajame krante statyti A.Brazausko, dešiniajame - Vytauto Landsbergio skulptūras. Šmaikštus pasiūlymas, tiesa?

- Laisva šalis - laisvi žmonės. Zuokas, jei turi tiltą, testato, ką tik nori, bet mes kalbame apie Kauną, jo akcentus. Kol gyvas, nesityčiosiu iš pirmo atkurtos Nepriklausomybės prezidento.

- Praleidote progą būti pagirtas: ir kodėl jums nešovė mintis statyti paminklą V.Landsbergiui? Juk 2022 metais Seimas jį paskelbė pirmuoju faktiniu Nepriklausomos Lietuvos vadovu.

- Kas man „šovė", tą ir pasakiau. Jei neklystu, 60 proc. rinkėjų balsavo už Brazauską. V.Landsbergis nebuvo žmonių išrinktas Lietuvos prezidentas.

Be abejo, mintis įamžinti pirmo prezidento atminimą Kaune niekaip nesumenkina mano pagarbos V.Landsbergiui. Prisimenu, kai jis buvo europarlamentaras, o „Vičiūnai" turėjo (ir turi) savo ofisiuką Briugėje, nusileidus lėktuvui Briuselyje, visi keleiviai, būdavo, bėga ir prabėga pro tuometinį europarlamentarą Landsbergį, o mes su partneriu Liudu Skierumi, nuo jaunystės įpratę gerbti vyresniuosius, būdavo, paimam jo lagaminą, panešam... Bet kažkaip nejaučiame jokio dėkingumo... (Juokiasi.)

- Sakoma, kad jūsų valdymo metais Kaune radosi apie 150 paminklinių ženklų. Ar tik neturite šios priklausomybės?

- Gal ne visai tikslus jūsų paminėtas skaičius, bus gal koks 130 akcentų, bet pagaliau ir menininkai turi uždirbti. Vaikštant po Vilnių, jo senamiestį, mane visuomet apimdavo pavydas, matant, kiek įvairių ženklų, skulptūrėlių, užrašų ten pribarstyta. Pavydėdavau ir Užupyje, matydamas Angelo skulptūrą: mažai kas žino, kas jį pastatė, bet visi grožisi, praeidami ar sėdėdami kavinėje prie jos.

Gal anksčiau Kaune tvarkėsi žmonės be fantazijos, bet tokių darbų mieste labai trūko. Mus užvedė būtent Vyčio skulptūra, kai Vilnius pradėjo stumdyt ją, nepriėmė, nors, mano nuomone, ji būtų labai tikusi Lukiškių aikštėje. Tada išsikvietėm menininkus ir pasakėme: statysim mes. Ir pastatėm.

- Seimo narys Andrius Navickas, pašiurpintas sumanymo statyti paminklą A. Brazauskui, mano, kad Matijošaitis bando „parodyti tiek kauniečiams, tiek sau, tiek visai Lietuvai, kad nėra varžomas jokių saitų, gali viską". Iš tiesų?

- Seime iš viso juokdarių komanda susirinkusi. Ne tik mano, bet daugumos čia dirbančių nuomone, Seimas eina vis prastyn, jo kokybė krenta labai stipriai.

- Betgi Navicko citata turi racijos - apsieinate be patarėjų. Kodėl?

- Va, matote, koks platus ir didelis stalas, aplink jį susėdame ir vicemerai, ir direktoriai, ką reikia, pasikviečiame, ir kalbame. Kaip ir visi, aš irgi turėjau patarėjų gal net dvidešimt kelis, o kas iš to? Aš daugelio vardų net neatsimenu. Kam jų reikėjo tiek daug?

- Dėl to atmetėt ir pasiūlymą kurti taryboje Istorinės atminties komisiją?

- Komisijos yra tarybinių laikų liekana: kai nieko nenori daryt arba nieko nesugeba, tada sako, įkurkime komisiją, kuri nuspręs, o įkurta komisija dar priperi kokias septynias komisijas, ir kol visos tarpusavyje išsidiskutuoja, nuo jų sprendimų priklausantys darbai nepajuda iš vietos.

- Atsimenat tokį savo patarėją - dabar einantį kultūros ministro pareigas Simoną Kairį?

- Nenoriu kalbėti apie žmogų, kurio čia nėra.

- Betgi galėtumėt pasakyti ką nors gražaus. Ketinančiam šturmuoti Seimą rudenio rinkimuose, tai būtų paspirtis...

- Visų pirma reikia turėti kažką gražaus, kad pasakyt. Jis pabuvo kiek, paskui jam gimė vaikas, išėjo atostogų, paskui išėjo visam. Ir aš džiaugiuosi, kad jis išėjo. Gal jo gyvenimo svajonė - būti ministru. Aš neturėjau svajonių tapti nei meru, nei ministru, nei dar kažkuo.

- Bet tapote.

- Mero darbas nėra sunkus, tik labai daug biurokratinių niekų, kurie saugo, kad neapsivogtum. Viena vertus, gal jie sudrausmina ilgapirščius, kita vertus, šitie biurokratiniai saugikliai nemažai kainuoja, nes savivaldybė priversta pirkti paslaugas ir visa kita kur kas brangiau, negu rinkoje. Šitie konkursai pertekliniai, jie ir nervų kainuoja: ir rėkti reikia, ir bartis reikia, bet yra, kaip yra.

- Savo feisbuko paskyroje buvęs jūsų patarėjas Kairys prašo aukoti jo rinkiminei kampanijai. Paremsite?

- Ne, neremsime.

- Nesijaudinat, kad jis jus šiandien auklėja dėl paminklų?

- Jei dirbi, tai kritikuoja. Būta ne vien kritikos. Čia vienas konservatorius, dabar jau buvęs, žaliais akinių rėmeliais, po mano langais, prisivežęs partiečių, piketavo, dabar, įtarus pedofiliją, jam iškelta byla; Tapinas buvo organizavęs kampaniją „Viso gero, Visvaldai". „Protingų" vyrų iš Lietuvos esu matęs daug.

- Vienas iš jums oponuojančių vyrų - architektas tėškė ultimatumą, berods, iki liepos vidurio parengti vizualių paminklų statymo tvarką. Kaip susitvarkėte?

- Aš dažnai kartoju frazę: „vargas dėl proto". Užuojauta.

- Manote, kad kritika dėl paminklų yra vien asmeniškumai?

- Aš negalvoju apie tai. Visada yra žmonių, kurie pastoviai viską kritikuoja. Tegu kritikuoja. Žodžio laisvė. Tu nepadarysi taip, kad jiems patiktų. Nebent jie patys padarytų, bet patys nedaro, tai kritikuoja kitus. 

Nebūtina stengtis, kad viskas visiems patiktų. Miestas yra didelis organizmas. O dėl minėto žmogaus, kuris prisistato architektu, pasakysiu, kad neprisimenu nė vieno jo projekto. Turbūt aš tūkstantį kartų daugiau vienaip ar kitaip dalyvavau kažką tai projektuojant, statant, negu jis. 

Buvau 22-ejų, kai su mama nutarėm, vieną namą pardavę, statyti naują, kad mes, visi trys jos vaikai, turėtume kur gyventi. Buvau jauniausias, ir a.a. mamai kaimynė rodė pirštu į smilkinį: „parduodi namą ir piemeniui atiduodi pinigus, kad jis statytų kitą namą?"...

- Ir koks to namo likimas?

- Turiu jį ir šiandien. Tas, kurį pardavėm, ir tas, kurį stačiau, buvo tame pačiame kieme. Jame šiandien gyvena kiti, bet vaikams pasakiau, kad jo neparduotų.

- Bus kur paminklinę lentą kabint?

- Vičiūnuose ir aš stačiau, ir vaikai statėsi namus, bet šiam pirmajam namui jaučiu daug sentimentų.

- Įdomu, koks darbas geriausiai įprasmintų jūsų tarnystės miestui laiką? Kas galėtų būti kaip paminklas?

- Šliuzas Kauno hidroelektrinėje... (Juokiasi.) Tariamės dėl projektavimo galimybių, judame po truputį. Galvoju, jei po manęs ateis kitas meras, kuris turės fantazijos ir smegenų, jis pratęs tą darbą. Tada ir iš Baltijos jūros su motorinėmis valtimis bus galima persikėlus tuo šliužu į Lenkiją nuplaukt...

- Prisipažinkit kaip per išpažintį - už ką esate dėkingas opozicijai?

- Sveikai mąstanti opozicija būtų gerai, ji duotų naudos. Kai penkiese iš „Vieningo Kauno" 2011 metais atėjome į Kauno miestą tarybą, mudu su a.a. žmona, būdavo, nelabai suprantam, kodėl neblogi pasiūlymai yra iškart užginčijami kitos pusės. 

Mes balsuodavom už tuos pasiūlymus, kurie, mūsų nuomone, geriausiai atliepia miesto interesams, neatsižvelgdami į tai, kas jų iniciatorius. Dabartinė opozicija to nepaiso.

Apskritai, konservatorių valdymo laikais savivaldybė buvo tapusi jų partijos narių įdarbinimo agentūra. Čia buvo pristeigta tiek etatų, kad daugelis turbūt „dirbo" net nežinodami, ką jie čia veikia, buvo daugybė skyrių, departamentų, vadovų ir jų pavaduotojų oro ir niekio reikalams. 

Pirmaisiais metais atsisveikinome su 150 žmonių. Nebūtume išsivalę nuo tos partijos narių, nekalbėtume šiandien apie keturių tiltų statymą.

Likęs dirbti meru trečiai kadencijai, pažadėjau, kad šita mano kadencija bus tiltų statymo. Gal ne visi mane suprato, bet šiandien statome vadinamąjį Kėdainių tiltą, kurio sąmatinė vertė apie 115 milijonų, ir be jokio vyriausybės prisidėjimo (net nesileidžia į kalbas). 

Nutiesėme vieną pėsčiųjų tiltą į „Mokslo salos" muziejų, o dabar statome jo pratęsimą - dar ilgesnį, pirmąjį tiltą iš salos į Žemąją Fredą (šis jau pigesnis - 15 milijonų). 

Baigiame rengti projektą dar vieno tilto per Nerį - ties Kauno pilimi... Trumpai tariant, du tiltai pradėti, dar du bus pradėti, - toks tiltų statymo metas Kaune.

- Iš kur gausit pinigų, jei valstybė lieka nuošaly?

- Taupom. Galvojam, skaičiuojam kiekvieną eurą, kurį išleidžiame. Užtat mūsų stadionas kainavo 43 mln. eurų, o Vilniaus - turbūt tiek, kiek paprašys. Turint daugiau pinigų, būtų galima dar daugiau statyt.

- Pavyzdžiui, ką?

- Nors neturime tam reikiamų lėšų, bet nesėdime sudėję rankas - projektuojame. Pavyzdžiui, uždarą futbolo ir regbio areną. Mūsų laimei, statybos leidimai galioja neribotai, gali padaryt projektą ir tik po kiek laiko statyt. 

Kai 2015 metais tapau meru, išskyrus pagrindinės Laisvės alėjos rekonstrukcijos projektą, visi kiti projektai buvo nebegaliojantys. 

Dabar statome du baseinus: vieną Panemunėje, kitą Šilainiuose,- čia atstatomas pirmasis Rūtos Meilutytės baseinas. Ir Aleksote projektuojam. 

Priešais Dariaus ir Girėno stadioną vien Kauno biudžeto pinigais baigiame pastatyti lengvosios atletikos maniežą. Ačiū Dievui, kad dar Brazauskas pastatė „Žalgirio" areną, - vien už tai jis yra vertas paminklo.