Vienas užmiega per operą, kitas per „Formulę“, bet šeima darni

A. Vaitkus abejoja, ar kada nors jų šeima turės ramesnį gyvenimą. Šiuo metu abu yra labai užsiėmę. Ilona turi didelį darbo krūvį, Arvydas intensyviai įsitraukęs į miesto Tarybos reikalus. „Bet tai, kad turime biurą namuose ir esame su žmona vienas nuo kito per sieną, man teikia džiaugsmo“, - sako jis. O Ilona džiaugiasi, kad darbas duoda naudos ir suteikia prasmės gyvenimui. „Labai džiaugiuosi, kad galiu būti naudinga“, - sako ji.

Viskas prasidėjo nuo rūbinės

Iloną Arvydas pamatė Kauno politechnikos instituto koridoriuose. Kartą stebėdamas, kaip iš instituto, turinčio tik viena įėjimą, išeina jam patinkanti mergina, prisipažino draugui, kad norėtų ją pakviesti šokti. Po penkių minučių jie mato - dar sykį išeina ta pati mergina. Draugas sutriko: „Suprantu, kad tau gali vaidentis, bet kodėl man vaidenasi?“

„Pasirinkau Iloną, o ne kitą dvynę Ramunę. Kokios jos buvo panašios, rodo tėvų klausimas, kai atvažiuodavo į namus: “Kuri grįžote?„ Kaip aš atskirdavau, paaiškinimo neturiu. Man toks klausimas niekada nekilo, nes tiesiog jaučiau, kuri yra Ilona“, - sako Arvydas.

„Jis buvo bebaigiantis, o aš - pirmakursė. Pirmą kartą jį pamačiau rūbinėje. Kažkodėl man atrodė, kad yra vedęs. Galvoju, gaila, kad tie, kurie man patiktų, yra vedę. Jis man iš karto labai patiko. Institute vyko teminis rusų vakaras, mums reikėjo deklamuoti eilėraščius. Po jo su drauge atėjome į rūbinę persirengti ir eiti į diskoteką. Ir pirmą kartą gyvenime mane užšnekino vaikinas: “Ilona, ar jūs jau išeinate? " - prisimena ji.

Abu nuėjo į diskoteką. Pirmą savo šokį šoko grojant Stevie Wonder dainą „I just called to say i love you“. Po diskotekos Arvydas pakvietė Iloną, atvažiavusią į Klaipėdą iš Kretingos ir turėjusią miegoti pas draugę, į namus. „Kaip išdrįsau eiti, nežinau iki šiol. Jis mane užbūrė. Tai buvo lapkričio 23 diena, šeštadienis. Visą naktį nemiegojau. Grįžau namo, tada iš naujo atvažiavau į Klaipėdą, nes kitą dieną ėjome į “Vairo„ koncertą. Ir įsivaizduojate, pamiršau jo vardą - Arvydas, Artūras, Arūnas... Prastai matau, bet nedrįsau akinukų užsidėti. Nematau jo, ieškau žalios striukės, o jis kailinukus apsivilkęs... Ir tas užbūrimas tęsiasi iki šiol“, - prisipažįsta ji.

Ir pirmagimis, ir raudonas diplomas

Po 10 mėnesių - rugpjūčio 30 d. įvyko jų vestuvės. Ilona atsimena labai gražią suknelę su daug daug sijonėlių. Jai buvo 19, o Arvydui - 23 metai.

„Uošviai labai išsigando, nes Ilona iš trijų seserų pati jauniausia. Į tokį nedidelį miestelį kaip Kretinga atvyksta vaikinas iš Klaipėdos - jos tėvams buvo šioks toks stresas“, - prisiminė Arvydas.

1985-1986-aisiais dauguma jaunuolių grįždavo iš tarnybos armijoje ir tuokdavosi. „Mano amžius buvo kaip tik tas, nors tikrai nesivaikiau mados. Kai piršausi, abejonių, ar sutiks nebuvo. Daug bendravome, siejo ir studijos, ir laisvalaikis, turėjome šaunią draugų kompaniją, kuri išliko iki šios dienos. Gaila, kad pašėlusiai lekiantis gyvenimas neleidžia susitikti su jais tiek, kiek norėtųsi“, - pasakojo jis.

Jauna šeima apsigyveno Arvydo tėvų namuose, jai buvo skirti du kambariai. Arvydas dažė grindis, sutvarkė kambarius. Ilonai būnant antrame kurse gimė pirmagimis Andriukas, bet minties mesti studijas nebuvo. "Arvydas mane labai palaikė. Sakė, kad jeigu imsiu akademines atostogas, bus sunku baigti. Jo mama išleisdavo mane kas antrą dieną į paskaitas, ji labai padėjo.

Turėjau tokią savybę, jeigu du kartus perskaitydavau konspektą su brėžiniais, viską žinodavau mintinai. Mokydavausi naktimis. Kai esi jaunas, jėgų užtenka. Būdavo, nemiegi naktį ir eini laikyti egzamino. O kai išlaikai, tokia laimė apima", - pasakoja Ilona, o Arvydas pridūrė, kad 1990-aisiais ji baigė inžinerines studijas raudonu diplomu. Žmona prisipažįsta, kad mokėsi dėl padidintos stipendijos. Likimas taip susiklostė, kad pagal tą specialybę ji nedirbo nė vienos dienos.

Po baigimo šeima liko Klaipėdoje

A. Vaitkus - chemijos pramonės inžinierius. Jis nebaigė raudonu diplomu, kaip Ilona, bet buvo pirmas grupėje, tad po baigimo turėjo galimybę pasirinkti darbo vietą. Deja, tuo metu paskyrimų Klaipėdoje nebuvo. Tais laikais reikėjo atidirbti trejus metus pagal paskyrimą.

Išgelbėjo tai, kad Arvydas pasiprašė į amžinatilsį profesoriaus Viliaus Židonio laboratoriją dar būdamas vienuoliktokas ir dirbo joje 6 metus. Mandatinės komisijos metu, renkantis būsimą darbovietę, profesorius pasakė, kad norėtų, jog jis tęstų darbą jo kuruojame specialiame konstravimo biure. Taip šeima liko uostamiestyje.

Arvydas dirbo konstravimo biure, kuriame buvo konstruojami įrenginiai chemijos ir maisto pramonei didžiausiai tuo metu Lietuvoje ir vienai didžiausių eksperimentinių gamyklų Sovietų Sąjungoje.

Tuo metu, kai Ilona baigė studijas, pradėjo steigtis įvairūs kooperatyvai ir ji pradėjo buhalteriauti. Nes tą darbą buvo galima atlikti namie ir būti su Andriuku, kuriam tada buvo 2,5 metukų. Arvydas juokauja, kad tai buvo užprogramuota genetiškai, nes jos mama amžinatilsį buvo buhalterė. Dabar Ilona jau turi didesnę nei 30 metų buhalteriavimo patirtį. Prieš 8 metus ji įsigijo ir antrą aukštąjį išsilavinimą jau pagal dabartinę savo profesiją - baigė verslo finansų studijas Vilniaus universitete.

Beje, antro sūnaus Vaitkai susilaukė praėjus 13 metų po Andriaus gimimo. „Buvome labai užsiėmę, turėjome privatų verslą. Gyvenimo ritmas ribojo apsisprendimą turėti daugiau vaikų. Norėjosi, kad jie turėtų tinkamas sąlygas, gautų pakankamai dėmesio. O kai susitvarkėme buitį, įsikūrėme jau savo namuose, atsirado daugiau galimybių“, - pasakojo Arvydas.

Dekabristinis gyvenimas

Arvydas išvyko dirbti į Vilnių, į Susisiekimo ministeriją 2002-aisiais, netikėtai gavęs tuometinio susisiekimo ministro Zigmanto Balčyčio pasiūlymą kuruoti jūrinę sritį. A. Vaitkus sako iki šiol nežinantis, kodėl būtent jis buvo pakviestas. Tada dirbo Laivyno inžinerijos centre, projektavusiame laivus, kuriame buvo atliekami cheminiai laboratoriniai tyrimai ir kiti darbai. Teko važiuoti į Vilnių ir aiškinti, kad šio centro likvidavimas yra nacionalinės laivų projektavimo kultūros sunaikinimas. Deja, vėliau centro nebeliko.

Į ministeriją jis pateko tais laikais, kai dar nebuvo iki galo išvystyta teisinė bazė, buvo rengiamas platus uosto įstatymo pakeitimo projektas, uosto išvystymo strategija, kai tuo metu dabartinėje bendrovės „Klaipėdos Smeltė“ teritorijoje varlės šokinėjo ant pakrantės.

„Kadangi iki tol buvau 10 metų pradirbęs verslo srityje, ministerijoje iš pradžių pamaniau, kad bus gerai, jeigu atlaikysiu kokius du tris mėnesius, bet dirbau kiek daugiau nei šešerius metus“ - sakė A. Vaitkus.

„Arvydas yra apdovanotas: labai gabus, labai protingas. Visada maniau, kad jeigu turi tokią Dievo dovaną, privalo dalintis. Kai pranešė, kad jam siūlo dirbti ministerijoje, sakiau: “Tu tik važiuok„, nors mūsų mažajam sūnui Edgarui tada buvo tik pusantrų metukų. Padėdavo auklė, turėjome savo verslą, tada nebuvau labai pririšta prie režimo. Bet tie ketveri metai buvo gana sudėtingas gyvenimo etapas. Arvydas kiekvieną savaitę važinėdavo namo, be to, kokį kartą per savaitę ir be savaitgalio atvažiuodavo į Klaipėdą darbo reikalais. Kai esi labai užimtas, net nepajauti to išsiskyrimo. Žiūri, o jau praėjo ketveri metai“, - pasakojo Ilona.

Kai vyresnysis sūnus Andrius įstojo mokytis į Jungtinės Karalystės Mančesterio universitetą, o mažasis turėjo pradėti eiti į mokyklą, buvo nuspręsta, kad jis mokysis Vilniuje. Ilona su Edgaru į sostinę atvyko 2006-aisiais. Tada pamanė, kad būtų labai keista, jeigu nepasinaudotų tuo, kad šalia yra Vilniaus universitetas. „Turėjau labai daug patirties, bet man reikėjo teorinių žinių. Tai pasinaudojau išlyginamosiomis studijomis, paskui baigiau ir magistrantūrą. Kai darbiniesi, tokio išsilavinimo turėjimas didelis dalykas“, - sako ji.

Paklausta, ar neteko pratintis iš naujo gyventi kartu su Arvydu, atsakė: „Taip, tai buvo. Asmenybės vystymasis labai priklauso nuo aplinkos, o Arvydo aplinka buvo išsilavinusi, įdomi, o mano - verslo, veikli ir aktyvi aplinka. Tuo metu man buvo sudėtinga, bet vėliau po truputį viskas stojo į savo vėžes.“

Iš Vilniaus važinėjo ir ji

Kitas sunkus etapas šeimai buvo, kai 2013-aisiais A. Vaitkus turėjo pradėti vadovauti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai ir namo jam teko važinėti iš Klaipėdos į Vilnių. „Gyvenome itin dinamišką gyvenimą. Dabar sunku ir suskaičiuoti, kiek kilometrų nuvažiuota tarp sostinės ir gimto miesto. Savaitės vidurkis būdavo 2-3 kartai - į Vilnių ir atgal“, - prisimena Arvydas.

"Tąkart klausiau jo, ar tikrai jis turi tai daryti. Priminiau, kaip sudėtinga yra gyventi atskirai. Labai nenorėjau, kad pasikeistų jo elgsena, kad nesusireikšmintų. Bet jis nuramino, kad to nebus ir išvažiavo į Klaipėdą, o aš likau Vilniuje. Kol grįžau ir aš gyventi į uostamiestį, praėjo 4-5 metai. Anksčiau negalėjau grįžti, nes Edgaras turėjo pabaigti mokyklą.

Vilniuje labai daug kultūrinių renginių - aplankiau ir operas, ir spektaklius, ir parodas, ir paskaitas - viską viską.

Kai aš važinėdavau iš Vilniaus į Klaipėdą, atradau įdomų dalyką - audioknygas, paskaitas. Tiek daug klausiausi, tiek daug visko sužinojau, taip įdomiai leisdavau laiką. Dar dabar mašinoje yra likę įrašų", - pasakojo Ilona.

Uostas šeimoje paliko gilų pėdsaką

Paklausta, ar sunku būti tokio žmogaus kaip Arvydas žmona, Ilona atsakė: „Man labai įdomu jo klausytis, ir apie uostą taip pat, norėjau žinoti viską, bet jis mažai šneka.“

"Sakydavau Ilonai, kad negaliu pasakoti, kas vyksta darbe, uoste daug ir valstybinių, ir komercinių paslapčių. Apie darbą stengdavausi kuo mažiau kalbėti, nebent pasidžiaugdavau kokiais nors pasiekimais.

Uostas paliko gilų pėdsaką mūsų šeimoje, labai dėkingas Ilonai už kantrybę, kad ji tai toleravo ir leido man dirbti. Ne viskas ten rožėmis klota, kaip galvoja žmonės iš šalies. Toks darbas atima labai daug iš šeimos. Aš Mažojo Kaimelio gatvės vaikas. Iš vaikystės prisimenu tėvo jūreivio pasakojimus, kaip jų laivas 1967 metais grįžęs iš Maroko buvo daužomas Baltijos jūroje ir negalėjo įplaukti pro siaurus uosto vartus. Galbūt todėl turėjau tėvo įskiepytą norą, kad Klaipėdos uostas būtų geriausias, sutvarkyti uosto įplaukos kanalą, molus, kurie pastatyti prieš 150 metų ir šiandien yra per žemi, kad sulaikytų besiritančias bangas, per sekli akvatorija, kad į ją galėtų įplaukti laivai milžinai.

Darboholizmas nėra labai gera žmogaus savybė. Viena didžiausių klaidų mano gyvenime, kai atėmiau save iš žmonos, ir iš vaikų, buvo pora metų, kai dirbau koncerne „Achemos grupė“. Miegodavau po 5-6 valandas per parą. 2009-2010-ieji. Didelė krizė šalyje ir pasaulyje. Dujos Lietuvoje buvo 2,5 karto brangesnės nei Europoje. Amžinatilsį daktaras Bronislovas Lubys davė man užduotį sukurti koncepciją ir rasti vietą, kur galėtų atsirasti dujų terminalas. Tai buvo milžiniška atsakomybė, labai sunkus ir sudėtingas laikas", - pasakojo A. Vaitkus.

Apie vaikus

Vyresnysis Vaitkų sūnus Andrius baigė ekonomiką, pasak Arvydo, eina mamos pėdomis, dabar gyvena Vilniuje, turi savo šeimą. Edgaras studijuoja irgi Jungtinėje Karalystėje kaip ir brolis, bet Newcastle universitete informacines technologijas ir jau yra trečiame kurse. Ilonai atrodo, kad šis sūnus turi tėčio charakterį, tą kryptingą ėjimą, bet jos sielą. Ji prisimena, kaip jis, kai jie gyveno Viliuje, susirašydavo meniu, kad galėtų mamą palepinti. Mamos dienos proga dovanodavo kuponus ar į romantinę komediją, ar pusryčius į lovą.

Arvydas sako, kad sūnūs yra skirtingi, nes augo ne tuo pačiu laikmečiu. Edgaras gal kiek labiau kosmopolitiškai žiūri į pasaulį. Tėvą labai nustebino vyresniojo sūnaus sprendimas su šeima grįžti iš Suomijos gyventi į Lietuvą. Jie dvejus metus gyveno Helsinkyje ir dirbo didelėje geroje kompanijoje. Bet iškilus dilemai, kuria kalba turi mokytis jų dukrelė, grįžo į Lietuvą. Pasak tėvų viena iš priežasčių ta, kad Andrius labai didelis Lietuvos patriotas ir nenorėjo, kad jo vaikas kalbėtų laužyta lietuvių kalba.

„Stebėjausi, nes mes kažkaip specialiai neskiepijome vaikams tos lietuvybės, patriotiškumo“, - prisipažino Arvydas. Ilona džiaugiasi, kad Andrius turi gilų protą ir yra taikaus būdo.

Beje, anūkai Gabrielė ir Emilis senelius kaip draugus vadina vardais.

Tokie skirtingi žmonės

Ilona inteligentiška, švelni, nuoširdi ir labai miela moteris. Arvydas sudaro gal kiek kategoriško ir gana griežto žmogaus įspūdį. Pasak jo, Ilona yra užaugusi šeimoje kaip rožė šiltnamyje. Ji tėtuko vaikas ir jis jai įskiepijo labai daug gerų savybių, pavyzdžiui, nestovėti vietoje, nuolatos ko nors siekti. "Aš buvau galbūt kategoriškas, griežtas gyvenime, nes tuometinė tarybinė visuomenė be šių savybių žmogų tiesiog suvalgydavo. Manau, mes šeimoje vienas kitą papildėme kiekvienas savo savybėmis. Mano griežtumą ar net kategoriškumą kai kuriais atvejais Ilona keitė savo gerumu. Buvau griežtesnis savo vaikams, reiklus, ji draudė man būti tokiam. Didžioji mūsų šeimos sėkmė - vienas kito papildymas.

Meilės sąvoka per ilgus gyvenimo metus bent mintyse keičiasi. Iš pradžių būna aistra, polėkis, kartu keliantis ir stresą. Paskui, kai žmonės randa sąlyčio taškus, pradeda vienas kitą suprasti, į daugelį dalykų ima žiūrėti labai panašiai, o meilė tampa kitokia, brandesnė. Nebelieka skrydžio, bet atsiranda didelė pagarbą vienas kitam. Šeima man yra didžioji dalis gyvenimo prasmės", - atviravo Arvydas.

„Arvydas drąsus žmogus, pasitikintis. Labai rūpestingas tėtis ir dėmesingas vyras. Jam taip rūpėjo, kad mūsų šeima gerai gyventų, kad nieko netrūktų. Grįždavo iš konstravimo biuro - pilna vonia kelnyčių, vystyklų ir jis plauna. Labai draugiškai mes kartu viską tada darėme. Arvydas labai moka mylėti, saugoti“, - mano Ilona.

Skirtingi pomėgiai

„Man labai daug kas įdomu. Galėčiau klausytis ir klausytis Viktoro Gerulaičio muzikos istorijų, meno istorijos, japoniško sodo filosofijos. Dievinu Klaipėdos dramos teatrą. Labai patinka simfoninė muzika, tiesiog ją jaučiu, nors pati nemoku nei groti, nei dainuoti. Žaviuosi klasika, opera, bažnytine muzika, vargonais, choru. Piotro Čaikovskio opera “Eugenijus Oneginas„ su Edgaru Montvidu trunka 4 valandas. Susikviečiau visą savo giminę į Vilnių, į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Arvydas negalėjo snausti per tą operą“ - prisiminė Ilona.

A. Vaitkus neslepia, kad opera yra vienintelė vieta, kur jis labai greitai užmiega. Iš operos „Eugenijus Oneginas“ jam teko išeiti, nes nenorėjo įžeisti atlikėjų ir kolegų, tad nutarė geriau palaukti mašinoje. Jis sako, kad jam uosto garsai ir „Formulės“ garsas yra geriausia opera pasaulyje. „Man patinka operetė, smagūs simfoniniai kūriniai, Plungės Oginskio festivalis, nes ten grojami smagūs kūriniai, ir tame festivalyje susiformavusi nenusakoma aura, kur susilieja į žaismingą jūrą operetės garsai ir nepakartojama žemaičių kalba. Bet ramesni kūriniai po sunkios darbo dienos mane traukia prie miego(juokiasi)“,- prisipažįsta Arvydas.

„Mano privalomoji programa palaikant Arvydą buvo “Formulė„ ir roko grupė AC/DC. Turėjau kartu su juo žiūrėti visas lenktynes, žinojau visus lenktynininkus. Vykdavome ir gyvai žiūrėti. Kai pradėdavo mašinos važiuoti, aš iš karto užmigdavau nuo to garso“, - neslepia Ilona.

Du šeimos hobiai

„Man kažkiek nejauku, nes savo hobius primečiau žmonai vos ne privalomąja tvarka. Dabar mūsų šeima turi du hobius. Pirmą kartą slidinėti į kalnus išvažiavome 1993 metais ir nuo tada vykstame kiekvienais metais. Ilonai būdavo baisu, bet pasakė: “Jeigu nevažiuosiu, tu vienas išvažiuosi.„ Bet po 8 metų prisipažino, esanti dėkinga, kad priverčiau ją pamilti kalnus“, - pasakojo Arvydas.

„Bijojau ir greičio, ir aukščio, o raudona trasa man pakirsdavo kojas ir dabar pakerta. Jeigu nukrisdavau, Arvydas būdavo dėl viso kaltas. Po 8 metų nustojau kaltinti“, - prisiminė Ilona.

Kitas hobis išsivystė spontaniškai. 2006 m. išvažiavo į kelionę su kemperiu. „Ilona buvo teisi, neteisus aš. Ji sakė, kad tokioje kelionėje nesijaučia pailsėjusi. Aš valgyti gaminti nemoku, ji gamina labai skaniai, tad jai ta kelionė kemperiu kaip buitinių reikalų tąsa“, - atviravo vyras. Jam teko pažadėti ir išmokti gaminti valgį, ir jau daug metų Vaitkai vyksta į tokias keliones.

Šiaip vasarą jie mėgsta keliauti dviračiais, savaitgaliais nuvažiuoti į Palangą ir nueiti 10-15 kilometrų.

Kai du žmonės žavisi tuo pačiu

„Dar nesakiau Ilonai šios savo filosofijos. Per kelionę nedideliame automobilyje esi labai arti žmonos ir vaikų. Žmonės mano, kad kelionės žavesys yra išsiveržimas iš įprastinės aplinkos. Jie nesuvokia kito dalyko, kad tai unikali galimybė, kai abu artimi žmonės žavisi tuo pačiu ir tas bendrystės jausmas visada labai geras. Jis vienija. Kelionėje artimi žmonės patiria daug įspūdžių, kurie lieka ilgam. Tai padeda vyrui ir žmonai, jiems ir vaikams patirti tą didelį bendrumą“, - prisipažino A. Vaitkus.

„Mes turime savo mėgstamą salą - tai sala Adrijos jūroje, nutolusi apie 75 kilometrus nuo Kroatijos kranto. Gamta ten nuostabi, idealus vanduo, ir ypatingo žavesio žvaigždėtos naktys“, - įsiterpia Ilona.

Vaitkai, apsistoja ne viešbučiuose, o kempinguose. „Dirbant susisiekimo ministerijoje teko matyti begales viešbučių. Buvo toks laiko tarpas, kai lėktuvu per metus tekdavo apskristi porą kartų apie žemę. Viešbučiai ir kempingai turi esminį skirtumą. Viešbučiuose nėra bendrystės jausmo. Kempinguose labai daug įdomių žmonių, pasakojančių vakarais savo gyvenimo istorijas“, - dalijosi savo mintimis Arvydas.