Sunkiems ligoniams sukūrė jaukų prieglobstį

Lovos nuolat užpildytos

„Nesinori girtis, bet skambina mums iš Klaipėdos ligoninių, sako – sunkūs ligoniai, reikalingas palaikomasis gydymas ir slauga, klausia, ar priimsime? Ir nors Klaipėda turi didžiulę slaugos ligoninę, tačiau artimieji nori vežti saviškius čia. Atstumas jiems nėra kliūtis“, – kalbėjo trečius metus ligoninei vadovaujantis Kartenos pirminio sveikatos priežiūros centro (PSPC) vadovas Normantas Žeimys.

Tačiau vadovas mano, kad jų įstaigos įvertinimą lemia ne vien pagerintos buities sąlygos, bet – ligoninės personalo nuoširdus darbas.

Jų ligoninėje aptarnaujami ligoniai iš tų gydymo įstaigų, kurios priskirtos Klaipėdos teritorinėms ligonių kasoms – Kretingos, Skuodo, Šilutės, Klaipėdos rajonų, Palangos miesto. „Kiekviena sveikatos priežiūros įstaiga privalo pasirūpinti savo pacientais, ir mes aptarnaujame tas įstaigas, kurios su mumis pasirašę sutartis“, – akcentavo N. Žeimys.

Šiandieną, jo žodžiais, Kartenos ligoninė yra visiškai užpildyta – 32 pacientams teikiamos palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos.

Maksimalus buvimo laikas – 120 dienų, už kurias įstaigai sumoka Ligonių kasos, artimiesiems mokėti nebereikia. Ligonių kasos už vieno ligonio išlaikymą jų įstaigai kasdien skiria po 48 Eur, – iš šių pinigų įstaiga privalo pasirūpinti jos gerove, ūkiu, taip pat išmokėti atlyginimus darbuotojams.

Ministras stebėjosi švara

„Stipriai tenka taupyti, kad galėtume ir buities sąlygas atnaujinti, ir už pabrangusius energijos resursus sumokėti“, – kalbėjo N. Žeimys, vadovaujantis į vieną sujungtam Kartenos PSPC, kurį sudaro ambulatorija, katalikiškoji palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė, dar – Kūlupėnų bendrosios praktikos gydytojų kabinetas.

Ligoninės pacientais rūpinasi du ambulatorijoje dirbantys šeimos gydytojai Klemensas Lizdenis ir Janė Leščiauskienė, kuriai Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys pernai suteikė Lietuvos nusipelniusios gydytojos vardą.

Anot N. Žeimio, ta proga ministras pats apsilankė atnaujintoje ligoninėje ir jo pirmoji reakcija buvo išreikšta nuostaba, kad čia nesijaučia specifinio slaugos ligoninės kvapo.

Renovacijos darbus atlikę per pandemiją iš įstaigos sutaupytų lėšų. Ligoninėje pakeisti langai, šviesiai perdažytos sienos, atnaujinti tualetai, kabinetuose – baldai. „Atsinaujinimo labai norėjo ir patys darbuotojai. Jais labai didžiuojuosi.

Tai – profesionalūs, visą širdį pacientams atiduodantys žmonės. Už kadro dažnai lieka aptarnaujantis personalas – valytojos, slaugytojų padėjėjos, betgi nuo jų ir prasideda kasdienė švara. Ir jei šiandieną žmonės giria, kad mūsų įstaigoje, kur dažnas ligonis nė nesikelia iš lovos, nesijaučia nemalonių kvapų, tai ir yra būtent jų nuopelnas“, – aprodydamas patalpas ir palatas, kalbėjo N. Žeimys.

Ligoninę įkūrė Maltos ordinas

Pastatas, kuriame dabar veikia ligoninė, sovietmečiu buvo pastatytas kaip vaikų darželis ir tik po nepriklausomybės, Maltos ordino rūpesčiu, paverstas slaugos įstaiga.

„Man su maltiečiais nebeteko kontaktuoti, jie davė startą, rėmė sunkiu metu, po to ligoninė pati stojosi ant kojų. Ilgus metus jai vadovavo Antanina Staškevičienė“, – kalbėjo N. Žeimys, prasitardamas, kad dabar vis sunkesnius ligonius čia atveža. Ir įvardijo to priežastis: kovido pasekmė, ilgėjanti žmogaus gyvenimo trukmė, dimensija, lėtinių ir onkologinių ligų pagausėjimas.

„Anksčiau dominuodavo senyvo amžiaus ligoniai arba žmonės, besigydantys po traumų. Sustiprėję ar net visai pasveikę, jie iškeliaudavo namo, – tvirtino pašnekovas.

– Dabar gi mūsų ligonių socialinis paveikslas gerokai pasikeitė: dažniau guldomi vyresnio amžiaus žmonės, kurie sunkiai vaikšto ir nebegali patys savimi pasirūpinti.

Guldomi, kad sustiprėtų, ypač – per žiemą, po to namiškiai išrūpina jiems nuolatinę globą. Mūsų įstaiga taip pat teikia socialines ir medicinos paslaugas ir ligonių namuose, tam yra suburta specialistų komanda.“

Išlaikė katalikiškosios statusą

Pasvarsčius, kad neretas iš šios ligoninės nebegrįžta į namus – iš čia ir iškeliauja anapus, N. Žeimys atsakė: „Vienareikšmiškai, nes turime itin sunkių ligonių – atveža po insultų, sergančių paskutine vėžio stadija.

Su žmonių netektimis neįmanoma apsiprasti: jaunesni darbuotojai gal ir pagalvoja – aš toks nebūsiu, bet vyresni susimąsto. Iškeliavusiųjų namiškiai ir po netekčių mums dėkoja, kad jų artimas žmogus oriai čia praleido paskutines savo gyvenimo dienas.“

Tačiau, jo žodžiais, būna begalinis džiaugsmas, kai atveža nebevaikštantį ligonį, tarkim, su nupjauta koja, bet šis išgyja, pakyla ir grįžta į gyvenimą. Po pandemijos ligoninė tik neseniai vėl atverta lankytojams, tačiau dėl ligonių saugumo vis dar laikomasi ribojimų.

Ligoninė išlaikė katalikiškosios ligoninės statusą: „Nuolat kontaktuojame su parapijos klebonu Algirdu Lukšu, kuris apsilanko ne tik per krikščioniškas šventes, bet ir klauso išpažinčių, teikia Ligonių patepimo sakramentą“, – kalbėjo vadovas.